.Pilnai suprantu, kaip kiekviena nesekme zlugdo psichologiskai ir stumia i nevilti, bet nepasiduokite ir jokiu budu nemeskite sito reikalo. As ir pati ne karta buvau ant sitos ribos, ne karta norejau mesti viska, ypac kai mokinausi su pirmu instruktoriumi, kuris tik saukdavo, iki asaru davarydavo ir vairavimo kompleksus ivare. Debilas kazkoks.
Jau tada norejau viska mesti, maniau, kad cia manyje problema ir kad niekada neismoksiu vairuoti. O kitas instruktorius buvo tikra atgaiva po pirmojo. Ne karto nepakele balso, stiprino pasitikejima savo jegomis, skatino, klaidas paversdavo jumoru. Tai tik tada pradejau justi vairavimo malonuma. Esu beprotiskai jam dekinga. Ir nors islaikiau egza, jokiu budu nesijauciu viska mokanti ir viska zinanti vairavimo ase, zinau, kad pries akis dar begalinis tobulejimo procesas, tiesiog dziugu iveikus svarbiausiaji etapa. Na, o jei kas laikytu Klaipedoje, ir papultu ryzas egzaminuotojas, tai zinokite, kad jis ne koks baisuoklis, o tiesiog malonus rusvaplaukis zmogutis
, ir nera pas ji taip baisu, kaip atrodo. Tad daug daug kantrybes, istvermes, tikejimo ir pasitikejimo siame nelengvame isbandyme.
O i nesekmes bandykime ziureti per jumoro prizme 
Tiesiog viskam savas metas. Ir minute, kai laikysite ta kortele savo rankose, tikrai ateis. Neseniai viename zurnale Panele skaiciau, kaip vienas zmogus be kojos ir abieju ranku issilaike teises. Va cia tai jo.
Vadinasi, tereikia labai labai panoreti ir butinai pasiseks.
