Sveikos merginos,
Jungiuosi ir as prie jusu. Jau antra diena skaitau jusu foruma, bet nedristu prisijungti.
As irgi turiu savo angeliukus: dvynukes Mildute ir Emilyte. Jos turejo gyventi, bet deja (mano istorija yra prie gimdymo istoriju, jei kuriai is jusu noretusi suzinoti ja).. Negaliu niekaip atsikratyti savigrauzos. Grauziu ir grauziu save, kodel as ju nespejau isgelbeti.. Labai liudziu, kad nespejau su jomis atsiveikinti, kad neturiu ju nuotraukytes.. Siaip jau beveik susitaikiau su ta nelaime, bet uzvakar nakti emiau ir apsiverkiau. Paskutiniu metu kaip nesava vaikstau..
Smagu paskaityti jusu foruma, nes joje jau tvyro laukimo nuotaikos.. As dar nesijauciu pasirengusi kitam vaikiukui, nors man nera pagrindo bijoti nestumo. Gydytojas patikino, kad sikart man viskas butu gerai.. Bet bijau, kad jei buciau nescia, turbut labai labai stresuociau. Bet laikas bega.. Mano berniukui jau 4 metai. Jam reikia broliuko ar sesutes. Tai ir plesausi tarp dvieju jausmu: noro greiciau pastoti ir noro islaukti kuo ilgiau, kad organizmas atsistatytu.
Paskutiniu dienu savijauta tokia keista, kad jau imu bijoti, jog sergu depresija. Tas nuolatinis nuotaiku svyravimas ir pan.
BIM, butinai suzinok pavadinima ligos, kuria tau itaria. Nezinodama, kas tai per liga ar bakterija, nezinosi kaip kovoti.
Laikykis mergyt,ir uzsuk pas mus dazniau,nes cia lengviau viskas praeina.Cia visada rasi kas tave paguos ir suteiks stiprybes