Man uzkliuvo sios pastraipos:
QUOTE
Pamatas Santuokos sakramento malonei yra draugystės ryšys. Tikroji draugystė remiasi meile, kai kitas žmogus pasirenkamas dėl jo paties, o ne dėl vienokių ar kitokių jo savybių, naudos ar malonumo. Žinoma, tikrą meilę visada lydės tiek naudos, tiek malonumo aspektas, tačiau jos esmė bus kitas žmogus su visu savo pasauliu, mintimis, jausmais, išgyvenimais ir pan.
Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas" (KBK 1604). Šiuolaikiniame pasaulyje meilė dažniausiai suprantama kaip jausmas, aistra, potraukis. Tačiau jos tikrovė pranoksta vien psichologinę ar seksualinę sferą. Meilė yra mūsų atsakas į gėrį (konkrečiai į kitą žmogų) ir apsisprendimas už jį. Meilė parodo, kad kitas žmogus man yra gėris ir per meilę esu sujungiamas su savo trokštamu gėriu, dedu pastangas siekti jo, noriu patirti vienybę su juo. Turiu rinktis jį, apsispręsti už jį ir išlikti vienybėje su juo. Visam tam nebeužtenka jausmų ir susižavėjimo, reikia ir valios pastangų. Todėl sakoma, jog tikra meilė yra valios veiksmas. Būtent dėl to Bažnyčia akcentuoja, kad priimančiųjų Santuokos sakramentą valia neturi būti suvaržyta jokių veiksnių. Jų sutikimas tuoktis turi pasižymėti sąmoningumu, aiškiu žinojimu, kokia atsakomybė kyla sudarius santuoką.
QUOTE
Daugelis žmonių mano, kad bažnytinė santuoka yra negalima ne tik su kitą religiją išpažįstančiu, bet ir nekrikštytu žmogumi. Tada skubama krikštytis, kad tik galėtų susituokti. Anksčiau taip visada ir buvo daroma, tačiau tai nelabai rimta. Ar ne? Juk Krikštui reikia pasiruošti, subręsti. Taigi nekrikštytas su krikštytu bažnyčioje tuoktis gali, ir jei paskui tampa tikrai svarbu, pasikrikštijama, priimami kiti sakramentai. Bažnyčia pripažįsta neišardomą ir nesunaikinamą santuoką ir tarp dviejų nekrikštytų žmonių. Anksčiau tuokiantis reikėjo duoti pažadą, kad vaikai bus auklėjami katalikiškai. Dabar duodamas pažadas, jog katalikiškoji pusė darys viską, ką gali, kad vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami krikščioniškai. Ką reiškia viską, ką gali? Kai esi susituokęs, dėl visokių dalykų darai, ką gali, o jei ko negali, dėl to tariasi abi pusės ir sprendžia, kaip abiem patogiau, geriau.
Moksliniai tyrimai, nagrinėję mišrias santuokas, rodo, kad šeimos stabilumui didesnę įtaką turi tai, ar abu sutuoktiniai yra giliai tikintys. Net jei jie išpažįsta skirtingas religijas, jų santuoka greičiausiai bus patvaresnė nei ta, kurioje vienam iš sutuoktinių religijos klausimas yra labai svarbus, kitam visai nesvarbus, net jei pastarasis formaliai išpažins tą patį tikėjimą. Žmonėms, kuriems tikrai rūpi tikėjimas, tikinčiųjų bendruomenė, bažnyčia, sinagoga ar kinesė, geriau supras vienas kitą, svarbiuosius savo poreikius.
QUOTE
Giliausia prasme santuoka yra prigimtinė, ji nebūtinai turi būti suprantama tik Santuokos sakramento kontekste. Juk krikščionybei tik 2 tūkst. metų, o vyro ir moters bendro santuokinio gyvenimo modelis gyvuoja nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios. Juk ir Pradžios knygoje pasakyta: Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (2, 24). Į šią didžiulę paslaptį šiuolaikinėje visuomenėje nemėginama ir nemėgstama gilintis.
QUOTE
Ar būtina kreiptis į bažnytinį teismą, kai nutraukiama civilinė santuoka? Galbūt reikia informuoti savo kleboną, vyskupą?
Pirma, jei santuoka buvo sudaryta vien tik civiliškai, paskui nutraukta civiline tvarka, o dabar norima su kitu asmeniu susituokti ir bažnyčioje, turime nepamiršti kan. 1071 §1,3 reikalavimo, jog niekas negali laiminti be būtinybės ir be vietos ordinaro leidimo tos santuokos, kai bent vienas iš besituokiančiųjų yra saistomas prigimtinių pareigų kitos šalies ar vaikų atžvilgiu, kilusių iš ankstesnio santuokinio ryšio. Šituo atveju, jei prieš tai buvo gyventa civilinėje santuokoje, apie savo padėtį asmuo pasisako klebonui, o pastarasis tolesnę eigą derina su vyskupu.
