QUOTE(alfa159 @ 2009 09 05, 08:41)
Tai vat: patycios yra at hominem (i zmogu, jo savybes). Tuo jos skiriasi nuo auklejimo, kuris yra ad rem (i konkretu to zmogaus elegesi). Jei neskirsi siu dalyku, tai pasiklysi ne tik vaiku auklejimo, bet ir bendrai bendravimo su zmonemis dziungelse.
Jei noreciau pasitycioti is to vaiko, reiketu susirasti kazkokia jo savybe (akiniai, ilga nosis, sleivumas, strazdanos) ir ja visaip pajuokt. Tuo tarpu, reakcija i nepriimtina elgesi gali tureti galybe israisku: kritika, ironija, pastaba, alegorija, traukimas per danti ir kruva visokiu kitokiu elgesiu. Niekaip iki patyciu to nepritempsi, nes nera elemento ad hominem.
QUOTE(alfa159 @ 2009 09 04, 14:10)
Ka sakysiu tam bezdionkai? Trauksiu per danti, aisku. Tai pats veiksmingiausias budas su tais, kuriu auklejime spragos. Nebeisauklesi tokiu, tokius galima tik drausmint. Paklausiu, ar jam tikrai leista eiti i mokykla, ar tikrai ne darzelyje jo vieta? Su leliukais kokias? Nes jis gi dar vaikscioti nemoka, tai dar anksti tokiam i mokykla. Arba paimsiu jo kuprine ir pasakysiu: as tau, vaikeli, ja panesiu, nes matau, kad neturi jegu jos panesti nieko neuzgaudamas, jej, koks silpnas vaikiukas. Jei bandytu ka atsikirsti, tai sakyciau- oi, gi maciau, vat, ir Petras, ir Jonas mate- nepanesi kuprines normaliai, ane, Jonai, Petrai (kuriuos butu uzgaves).
Zodziu, as uz pasaipa. tokius pasaipos geriausiai veikia.
Slidžia riba vaikščioti bandote. Galima išskirti tą niuansą, kad "ad rem" iš principo koreguojamas dalykas (vėlgi, rašau iš principo, nes kai kuriais avejais elgesys yra savybių išdava, ir kas vienam pasiekiama be didelių pastangų, kitam iš viso gali būti neįmanomas dalykas), tačiau vaikas dažniausiai net nesupras, kad jūsų ironija nukreipta į jo elgesį, o ne jį patį, o pažemintas pasijaus. Taigi toks jūsų elgesys yra vienareikšmiškai - patyčios. Jeigu norite, galite džiaugtis, kad jūsų naudojama psichologinio smurto forma "suveikia" tuo momentu.
Labai jau daug vaikų reikia būti gyvenime sutikus ir ugdžius ir dar tą vaiką konkretų vaiką gerai pažinoti, kad koreguodamas elgesį ironija ar traukimu per dantį, sugebėtum išlikti "konstruktyvios kritkos" plotmėje ir neperšokti į patyčias. Todėl "aštrų liežuvį" geriau "galąskite" į sau lygius, o ne į mažamečius, kurie atsikirsti nepajėgūs.
Štai jums pavyzdys pamąstymui. Vaikas (pakankamai jau augus sakyčiau, 8 metų) yra nuo gimimo padidinto nervingumo ir stresinėse situacijose linguoja pirmyn-atgal. Aišku, būdamas 8 metų, jau įstengia susivaldyti ir aplinkiniai apie tai net nežino. Vyko į skautų ekskursiją, pervargo per dieną, užmigo grįžtant autobuse, pabudęs tamsiame autobuse matyt nesusigaudė kas vyksta ir pradėjo linguoti pirmyn-atgal. Kažkuri mama pabandė paklausinėti kas yra, bet vaikas tik dar labiau išsigando ir linguoti nenustojo. Mama nusprendė "nepriimtiną elgesį" pakoreguoti "patraukimu per dantį" - greitai "suorganizavo" visą autobusą "padėti palinguoti". Visiems buvo "labai linksma", linguotojas suvaldė savo emocijas ir "pasijuokė su visais". Deja, į skautus daugiau nevaikšto, o kiek atverkė namuos po to, kai "dalyvavę linksmybėse" užkabindavo mokykloje...
Įdomu, jei vaikas turėtų kitokį "elgesio sutrikimą", tarkime stresinėse situacijose nelaikytų šlapimo, tai "sąmojingoji" mamytė pasiūlytų visam autobusui "sisioti į kelnes", ar tai jau patektų į "at hominem"