Pogimdyvinė depresija?

Aš iki šiol nenoriu nė pagalvot apie antrą atžalą .
O išsigelbėjimą radau įstojusi į vieną klubą, kai vaikui buvo ~aštuoni mėnesiai. Pradėjau išeidinėti į susirinkimus, organizuoti įvairius renginius, pasiėmiau kelis mokinius ruošti egzaminams, etc.
Tačiau geriausiai padėjo kelionės vienai. Rekomenduoju.

O tu gal dar maitini?
Man pvz. po pirmojo nenukrito svoris, kol nebaigiau maitinti (nors bandžiau 'kūdintis'), mano draugei taip pat. O dėl to nereikia taip nesmagiai jaustis -normalu pastambėti po gimdymo... ir visi tai supras, pasistenk save mylėt, stiprybės tau



Smagu, kad išsikapstei

O aš pvz. neturiu jokių galimybių viena kur nors keliauti. Nes pas mane du maži vaikai. Vakar net išėjimas į parduotuvę prie pat namų baigėsi fiasko, nes namo turėjau bėgti daiktus palikus dar prieš kasas (mažylė pradėjo baisiai verkti ir valgyti prašytis)
Taip susikrimtau grįžus, dar vyras kažką leptelėjo, tai vėl visą vakarą praverkiau. O jau užvakar maniau, kad lyg geriau.

Ačiū Jums, Stabilo, agneklimjan, už palaikymą.


Jau nemaitinu, pienas dingo labai greitai, nors buvo labai labai daug. o išeiti privalau dažnai, nes studijuoju.

Abo, po vakarykščio priepuolio supratau, kad gali būti, kad viena neišsikapstysiu... Kreipsiuosi į šeimos gydytoją kitą savaitę, manau ji tikrai man patars.
Stabilo, aš kaip tik turiu labai daug veiklos. Dar šiek tiek dirbu. Labai myliu savo darbą, bet šiuo metu jis man sukelia stresą Įsivaizduokit, kad jums reikėtų skaityti paskaitas srities, į kurią gilintis turit labai mažai laiko( o gilintis reikia), nebuvot jos net įvaldę iki galo(tik labai norėjot), o kas antrą dieną reikia paruošti po paskaitą ir dailiai atrodant, pasitikint savim eiti jų mokyti. O pasitikėjimo savim visai neliko.

Labas Inočka.Kiek tu sveri?Gal tau tik atruodo,kad esi stora ir negraži?Aš irgi visa gyvenima kovoju su svoriu,nors šiuo metu nesu stora,dažnai labai pergyvenu dėl svorio.Irgi augynu mažiuka,jam 4 su puse mėnesių.Pogimdyne depresija dažniausiai serga pirmagymių mamytės.Aš su pirmu patyriau ši labai siaubinga busiena.Man atruodo tau ne depresija,o tiesiog nuovargis ir nepatenkinimas savim,savi išvaizda.Žinok ,viskas tavo rankuose.Reikia tik labai,labai panorieti būti laiminga.Tu dabar esi mama ir tai svarbiausia.

Puccha, laukiu žinių
Papildyta:

O tu nenori vyrui palikt vaikučių? Juk įmanoma...

Sveriu 72 kg. Prieš neštumą vėriau 60 kg. Pirma vaikiuką ėjau gimdyti budama 69 kg. ir svoris labai greitai atsistatė, jau po meėnesio buvau 56 kg. O dabar, gali isivaizduoti, kaip dabar atrodau, kai mano svoris 72 kg. Gyvenime tiek nesvėriau.

Man depresija prasidejo jau gimdymo namuose, kai vaikas nugriaužė spenelius, grįžome namo pritrūko pieno, vaikas buvo neramus, aš stora ir to užteko, ka žliumbiau ištisą dieną, tik ačiū Dievui po savaitės depresija kaip prasidėjo nei iš ti nei šio, taip ir pasibaigė.

Labas.Man atrodo tau reikia trupučiuka laiko,kol vaikelis paaugs.Tada tu galesi skyrti daugiau dėmėsio sau.Žinok man būvo atvirksčiai,sededama su pirmu priaugau labai daug svorio,sveriau 82 ūgis 172.Dabar sveriu 63,tačiau irgi labai bijau sustoreti.Aš labai gerai tave suprantu,bet dar karta pakartuosiu,kad viskas bus gerai,reikia tik noro buti gražiai.Dijeta,sportas,gera nuotaika ir pamatisi ivyks stebuklas.

Sėkmės pas gydytoją
Aš kuo toliau tuo labiau linkusi irgi kreiptis, tik kad kažkaip bijau



Pritariu. Tačiau su tuo ir sunku susitaikyti, kad dabar esi mama, o buvai tiesiog moteris. Bent jau man po pirmo gimdymo tai buvo sunku, kad visada visur nuėjus (ypač pas anytas ir pan.) lieki antram plane, na nemoku išsireikšt... kad tu esi tam, kad vaikučiu rūpintumeis, pieno duotum ir pan. o vistiek kartais reikia kad ir tavimi rūpintųsi...



Neišeina
Matai reikalas tas, kad aš išprotėt baigiu nuo to, kad negaliu niekam palikti jų. Keliskart bandžiau, ir paskui taip baisu būna kad nutariu, kad geriau jau nereikia. Vaiva vakarais valgo praktiškai ištisai, ne tiek valgo, kiek guli prie papo. Dar jei vakare labai pučia pilvą, ir gerai išmasažuoti moku tik aš. Dieną ji nemažai miega, lyg ir galėčiau, bet dieną nebūna vyro. Kada aš išeit pabandau tai paskui turiu lėkti namo telefone girdėdama klyksmą, nu nemoku apsakyt kaip plyšta širdis.
O iš proto mane veda pagrinde Tadas. Nes aš negaliu nei sekundei nusisukti visą dieną turiu stebėt juos abu. Nes tik nusisuku, jis jau supa vežimą, rodo, kur akis sesės, nosis ar dar kas nors, valo su merliuku burnytę ir pan., o pati įsivaizudoji kokia koordinacija dviejų metų vaiko būna dienų kada net į tuoletą nueinu tik kai paguldau pietų miego. Būna, kad iki vakaro nesimaudžius su naktiniais pravaikštau... Dar jis labai daug spiegia, lipa man ant galvos tiesiogine prasme, apstumdo triračiais, susimeta šalia žaislus, na man namie tiesiog kažkokia kaustrofobija užeina, nes aš ištisai esu tokiam šurmuly ir nė sekundės neturiu tik sau. Apskirtai mano didysis yra labai labai aktyvus vaikas, be proto judrus, šnekus, jis niekad netyli, visada kažką šneka/dainuoja/bamba/ginčijasi. Visda kažkur lipa, eina, bėga, skuba. Tikras gyvsidabris. Mažoji rami, negaliu skūstis, sudėtingas tik toks komplektas.
Manau, kad pagerės reikalai kai jis išeis į darželį, bet ten kol kas siaučia gripas, tai ir bijau, kad nepasirgtų ir neleidžiu.

Vyras vakare po valandos jau Tadui sako "ir kaip mamytė dar neišprotėjo su tavim, aš jau seniai būčiau palūžęs..."



Aš dabar sveriu 70 kg. iš nervų daug valgau.
Neesu patenkinta savo išvaizda, bet apie tai daug negalvoju, nes vistiek niekur neišeinu, į veidrodį nežiūriu... ateis laikas ir susitvarkysiu. Labiausiai tik erzina, kad tokia "minkšta" esu.

pabandysiu pasidalinti savo patirtimi
antra dieną po gimdymo dar ligoninėje pradėjau bliauti, kažkoks panikos priepolis užėjo ir taip du mėnesius, nors iš aplinkinių sulaukiau daug pagalbos, vyras tiek apie mane tiek apie kūdikį tūpčiojo, mama pasiėmė atostogas ir atvažiavo į pagalbą, o aš toliau blioviau - kreipiausi medikų pagalbos, bet ne psihologų, o neurologų. gydytoja man išrašė homeopatinį preparatą - nervų lašiukų, juos galima vartoti tiek reguliariai, tiek ne. aš jausdavau kad užeina liudnumas, užlašindavau kelis lašus ant liežuvio ir pasidarydavo ramiau, o jei vistiek pravirkdavau, tai neilgam tuoj susitvardydavau.
lašiukų pavadinimo nepamenu, bet manau vaistinėje turėtų patarti.
būkit kantrios tai tikrai praeis

Dazniausiai depresija buna kai gimsta pirmagimis,tada labai aiskiai suvoki ,kad gyvenimas tikrai pasikeite.Man irgi buvo depresija,maniau ,kad jau niekada nebeprasvieses galvelei -baisus dalykas ta depresija Ech,visko buvo ,bet po metu praejo viskas savaime susitvarke,dabar kai prisimenu tai net baisu darosi,kas su zmogum vyksta.Kam labai blogai nesidekit tarps sienu uzsidariusios,eikite pas psichologus,kalbekites ir t.t.
p.s.kai gime antras lelius nebuvo jokios depresijos,vien tik dziaugsmas