Na manes tai jokia depresija nepuola
Mane jau uzpuole, galvojau cia tik man vienai uz savaites leliui 8 men. ir sia tau depresija, tai vadinama. Lelius manes taip pat nenervina, nervina aplinkui visi vyras ypac. Net pradedu gailetis , kad su juo pradejau gyvent ir dar leliu pagimdziau. Daug labiau buciau laiminga , jai eiciau i darba... jau greit , negaliu sulaukt liepos 26d. kada eisiu i darba. Tada vyras sedes su vaiku, as paziuresiu, kaip jis tvarkysis namie ir su depresija 
Mane neprablasko jokios parduotuves ir pasivaiksciojimai po miska, niekas nepadeda
Norisi dingt is Lietuvos ir kuo toliau, negaliu ziuret i surugusius veidus ir pykcio sukaustytos akys ir veido bruozai 
Oras nervina, mazai saules...lyja...lyja.... arba sninga, salta...visa tai kelia depresija. Bijai eiti i parduotuve nes isleidi ne viena simta litu ir nesupranti ka parnesei namo, nieko I kavine nebeeinam per brangu , busto paskolos palukanos kyla i virsu...saskaitos galingos ateina, va kas varo i depresija
Norisi uzsikast kur nors, kad nematyciau visos sitos sudu kruvos. Atsiprasau
Mane neprablasko jokios parduotuves ir pasivaiksciojimai po miska, niekas nepadeda
Norisi dingt is Lietuvos ir kuo toliau, negaliu ziuret i surugusius veidus ir pykcio sukaustytos akys ir veido bruozai Oras nervina, mazai saules...lyja...lyja.... arba sninga, salta...visa tai kelia depresija. Bijai eiti i parduotuve nes isleidi ne viena simta litu ir nesupranti ka parnesei namo, nieko I kavine nebeeinam per brangu , busto paskolos palukanos kyla i virsu...saskaitos galingos ateina, va kas varo i depresija Norisi uzsikast kur nors, kad nematyciau visos sitos sudu kruvos. Atsiprasau
Man po pirmuju vaiku budavo "vakariniai pasigraudenimai", tai kadangi save pazystu - zinojau, kad taip gali nutikt ir sikart...
Ir isties - gryzus is gimdymo namu prasidejo... pati nesuprantu kas...visokios kvailos mintys...o kas bus jei lelius susirgs, o kas bus jei vyras neteks darbo, o kas bus jei... ir asaru pakalne, naktim - kosmarai, o visiskai be jokio pagrindo: vyras nuostabus, rupinasi seima ir mazyle, materialine padetis gera, darbas yra, zodziu gyvenk ir dziaukis
Apie tokias nuotaiku kaitas pasisakiau seimos gydytojui, tai galiu pasakyt, kad jis labai rimtai i tai sureagavo, israse man homeopatini sirupuka "Sedalia", liepe gert medetku ir valerijono saknu arbatele.
Praejus savaitelei pasidare geriau - tokios juodos mintys nebepuola ir gal viso to negaliu pavadint rimta depresija, o tik jos ivadine dalimi, daug blogiau jei ji isisenetu...o ir pazystu tokiu moteru, kurioms po pusmecio visas pasaulie nebemielas pasidaro...
Stiprybes Jums visoms, ir pabandykite siam gyvenime izvelgt ir graziasias spalvas, kad nereiktu uzsikast
Ir isties - gryzus is gimdymo namu prasidejo... pati nesuprantu kas...visokios kvailos mintys...o kas bus jei lelius susirgs, o kas bus jei vyras neteks darbo, o kas bus jei... ir asaru pakalne, naktim - kosmarai, o visiskai be jokio pagrindo: vyras nuostabus, rupinasi seima ir mazyle, materialine padetis gera, darbas yra, zodziu gyvenk ir dziaukis
Apie tokias nuotaiku kaitas pasisakiau seimos gydytojui, tai galiu pasakyt, kad jis labai rimtai i tai sureagavo, israse man homeopatini sirupuka "Sedalia", liepe gert medetku ir valerijono saknu arbatele.
Praejus savaitelei pasidare geriau - tokios juodos mintys nebepuola ir gal viso to negaliu pavadint rimta depresija, o tik jos ivadine dalimi, daug blogiau jei ji isisenetu...o ir pazystu tokiu moteru, kurioms po pusmecio visas pasaulie nebemielas pasidaro...
Stiprybes Jums visoms, ir pabandykite siam gyvenime izvelgt ir graziasias spalvas, kad nereiktu uzsikast
Seniai supratau, kad dėl savo vaikų nemirkėsama šokčiau į ugnį - tai supratau pačiomis pirmomis akimirkomis, žiūrėdama į jų mėlynas akis, riestas nosytes ir bendantes nuoširdžias šypsenas... Bet tik neseniai supratau kad jie yra ne tik mano begalinis džiaugsmas, bet ir gyvenimo kryžius... Tokia šeima visada buvo mano svajonė, bet matau, kad man per sunku ja rūpintis.
Vyras, vaikų tėvas. Jis rūpinasi taip, kaip tai supranta. Daug dirba, stengiasi, kad mums nieko netrūktų. Bet visko namuose reikia prašyti, pats nesusipras, o paprašytas pamiršta/apsimeta, kad negirdėjo/ specialiai nedaro. Tai veda į neviltį. Priėjom iki to, kad net nenoriu nieko jo prašyti ar sakyti. Užsidariau savo kančioje ir nuovargyje, jaučiuosi nemylima ir nevertinama.
Nežiūrint visko, darau, ką galiu, kad pasirpūpinčiau mažiukais. Pati negaluoju, vos paeinu jausdama veriantį skausmą, ir tikrai norėčiau, kad ir į mane kas nors pažiūrėtų kaip į pagalbos reikalaujantį bejėgį vaiką... o ne pasakytų, oj kokia tu susivėlus/ nesiprausus ar pan. Paskutines jėgas skiriu jiems.... baisiausia, kad net nebegaliu grožėtis savo dukryte, į kurią seniau taip mėgdavau tiesiog žiūrėti. Nebegaliu džiaugtis žaidimais su sūnum. Dabar tik darau, kas būtina.
Bet aš nieko nesigailiu. Jeigu ne jie, nežinau kas priverstų šiandien mane šypsotis, nors ir su ašaromis akyse...
Sėkmės, Jums visoms, brangiosios, linkiu stiprybės!
Aš tiesiog išliejau savo širdį ir nuoskaudas, nes neturiu kam visko išsakyti...
Vyras, vaikų tėvas. Jis rūpinasi taip, kaip tai supranta. Daug dirba, stengiasi, kad mums nieko netrūktų. Bet visko namuose reikia prašyti, pats nesusipras, o paprašytas pamiršta/apsimeta, kad negirdėjo/ specialiai nedaro. Tai veda į neviltį. Priėjom iki to, kad net nenoriu nieko jo prašyti ar sakyti. Užsidariau savo kančioje ir nuovargyje, jaučiuosi nemylima ir nevertinama.
Nežiūrint visko, darau, ką galiu, kad pasirpūpinčiau mažiukais. Pati negaluoju, vos paeinu jausdama veriantį skausmą, ir tikrai norėčiau, kad ir į mane kas nors pažiūrėtų kaip į pagalbos reikalaujantį bejėgį vaiką... o ne pasakytų, oj kokia tu susivėlus/ nesiprausus ar pan. Paskutines jėgas skiriu jiems.... baisiausia, kad net nebegaliu grožėtis savo dukryte, į kurią seniau taip mėgdavau tiesiog žiūrėti. Nebegaliu džiaugtis žaidimais su sūnum. Dabar tik darau, kas būtina.
Bet aš nieko nesigailiu. Jeigu ne jie, nežinau kas priverstų šiandien mane šypsotis, nors ir su ašaromis akyse...
Sėkmės, Jums visoms, brangiosios, linkiu stiprybės!
Aš tiesiog išliejau savo širdį ir nuoskaudas, nes neturiu kam visko išsakyti...
QUOTE(Stabilo @ 2008 03 21, 23:39)
Seniai supratau, kad dėl savo vaikų nemirkėsama šokčiau į ugnį - tai supratau pačiomis pirmomis akimirkomis, žiūrėdama į jų mėlynas akis, riestas nosytes ir bendantes nuoširdžias šypsenas... Bet tik neseniai supratau kad jie yra ne tik mano begalinis džiaugsmas, bet ir gyvenimo kryžius... Tokia šeima visada buvo mano svajonė, bet matau, kad man per sunku ja rūpintis.
Vyras, vaikų tėvas. Jis rūpinasi taip, kaip tai supranta. Daug dirba, stengiasi, kad mums nieko netrūktų. Bet visko namuose reikia prašyti, pats nesusipras, o paprašytas pamiršta/apsimeta, kad negirdėjo/ specialiai nedaro. Tai veda į neviltį. Priėjom iki to, kad net nenoriu nieko jo prašyti ar sakyti. Užsidariau savo kančioje ir nuovargyje, jaučiuosi nemylima ir nevertinama.
Nežiūrint visko, darau, ką galiu, kad pasirpūpinčiau mažiukais. Pati negaluoju, vos paeinu jausdama veriantį skausmą, ir tikrai norėčiau, kad ir į mane kas nors pažiūrėtų kaip į pagalbos reikalaujantį bejėgį vaiką... o ne pasakytų, oj kokia tu susivėlus/ nesiprausus ar pan. Paskutines jėgas skiriu jiems.... baisiausia, kad net nebegaliu grožėtis savo dukryte, į kurią seniau taip mėgdavau tiesiog žiūrėti. Nebegaliu džiaugtis žaidimais su sūnum. Dabar tik darau, kas būtina.
Bet aš nieko nesigailiu. Jeigu ne jie, nežinau kas priverstų šiandien mane šypsotis, nors ir su ašaromis akyse...
Sėkmės, Jums visoms, brangiosios, linkiu stiprybės!
Aš tiesiog išliejau savo širdį ir nuoskaudas, nes neturiu kam visko išsakyti...
Vyras, vaikų tėvas. Jis rūpinasi taip, kaip tai supranta. Daug dirba, stengiasi, kad mums nieko netrūktų. Bet visko namuose reikia prašyti, pats nesusipras, o paprašytas pamiršta/apsimeta, kad negirdėjo/ specialiai nedaro. Tai veda į neviltį. Priėjom iki to, kad net nenoriu nieko jo prašyti ar sakyti. Užsidariau savo kančioje ir nuovargyje, jaučiuosi nemylima ir nevertinama.
Nežiūrint visko, darau, ką galiu, kad pasirpūpinčiau mažiukais. Pati negaluoju, vos paeinu jausdama veriantį skausmą, ir tikrai norėčiau, kad ir į mane kas nors pažiūrėtų kaip į pagalbos reikalaujantį bejėgį vaiką... o ne pasakytų, oj kokia tu susivėlus/ nesiprausus ar pan. Paskutines jėgas skiriu jiems.... baisiausia, kad net nebegaliu grožėtis savo dukryte, į kurią seniau taip mėgdavau tiesiog žiūrėti. Nebegaliu džiaugtis žaidimais su sūnum. Dabar tik darau, kas būtina.
Bet aš nieko nesigailiu. Jeigu ne jie, nežinau kas priverstų šiandien mane šypsotis, nors ir su ašaromis akyse...
Sėkmės, Jums visoms, brangiosios, linkiu stiprybės!
Aš tiesiog išliejau savo širdį ir nuoskaudas, nes neturiu kam visko išsakyti...
Kaip tai girdėta
Va sėdžiu ir galvoju ko man dar trūksta iki pilnos laimės
ogi nieko juk esu mylima 
be galo daugelio žmonių nors ne visada suprasta, esu jauna, graži Ačiu dievui sveika ir auginu nuostabiausią sūnų pasaulyje, bet vistiek galvoje tiek pilna minčių, kurios tikiuosi nerealizuosis Bet po truputį ta savijauta traukiasi ypač su pirmais pavasario saulės spindulėliais 
Būkit mylimos ir mylėkit gyvenimą juk jis toks trapus
Vakar grizau is kirpyklos 
Vyras paziurejo i mane ir sako: oi kokia tu grazi 
, nu vienu zodziu namie su vaiku pasirodo turi vaikscioti su sukuosena ir makiazu
Vyras paziurejo i mane ir sako: oi kokia tu grazi , nu vienu zodziu namie su vaiku pasirodo turi vaikscioti su sukuosena ir makiazu
Paskatau, mergaites, kai kuriu mintis ir pasidaro baisu Baisu jei tikrai moteris tokius neigiamus jausmus jaucia ilga laika. Tuomet tikrai reikia psichologo. Ir skubiai. Reikia tikrai gyventi visiskoje duobeje jei visus galima vadinti ,,sudo kruva,,. O gal tai tiesiog iskrova. Paleidi toki sakini i eteri ir lengviau.
Depresija juk gydoma. Tik gal reikia nebijoti kreiptis i medikus?
Baisu jei tikrai moteris tokius neigiamus jausmus jaucia ilga laika. Tuomet tikrai reikia psichologo. Ir skubiai. Reikia tikrai gyventi visiskoje duobeje jei visus galima vadinti ,,sudo kruva,,. O gal tai tiesiog iskrova. Paleidi toki sakini i eteri ir lengviau.Depresija juk gydoma. Tik gal reikia nebijoti kreiptis i medikus?
Man pagerėjo, kai nustojau maitint mažiuką ir supratau, kad dabar esu tiesiog mama ir neprivalau būti super kitose srityse
2-a diena po gimdymo.. vyras vis kisdavo man vaika kas 15 minuciu, "jis nori valgyt", o krutys skauda iki asaru, mazis pastoviai skaudziai traukia, toks vakuumas susidare.. Jauciausi kaip karve, kuri tik ir reikalinga tam, kad ja melztu.. 
Kartais nusisukdavau ir guledavau, ziuredavau i siena. Vyras pravardziodavo.. "svoloch" ir panasiai, "turi piena ir gaili", "kokia tu mama, jei tau vaikas visai nerupi", "tuoj eisiu misinuka nupirksiu, jei pieno neduosi" - o vaikas nevalges gal 30 minuciu..
Jauciu isproteciau, jei ne Traku gimdymo skyriaus personalas.
Vilija Variakojiene is karto tik uzejusi nieko neklausiusi pradejo pasakoti apie pogimdyvine depresija, kuri buna 2-5 diena po gimdymo, ypatingai tuo metu kai vietoj priespienio pradeda gamintis pienas, paprase vyra buti demesingesniam, palaikyti mane, nes man labai sunku. Sesutes kartais duodavo krutims pailset, pora karta dave vaikui gliukoze, padejo parinkti ne tokia skausminga zindymo padeti, parode kaip taisiklingai vaikas turi apzioti speneli ir pan.
Ketvirta diena viskas susitvarke. Manau, kad vyro deka, nes pasikeite jo elgesys, jei as kazko nenorejau daryti, tai jis sakydavo "pagalvojam, o kaip cia geriau padaryti, gal nupirkim antspienius, gal pientrauki, gal paklauskim seseliu, kaip tokioje situacijoje geriausiai pasielgti, pailsek,", ateidavo, apkabindavo, pabuciuodavo.
Kartais nusisukdavau ir guledavau, ziuredavau i siena. Vyras pravardziodavo.. "svoloch" ir panasiai, "turi piena ir gaili", "kokia tu mama, jei tau vaikas visai nerupi", "tuoj eisiu misinuka nupirksiu, jei pieno neduosi" - o vaikas nevalges gal 30 minuciu..
Jauciu isproteciau, jei ne Traku gimdymo skyriaus personalas.
Vilija Variakojiene is karto tik uzejusi nieko neklausiusi pradejo pasakoti apie pogimdyvine depresija, kuri buna 2-5 diena po gimdymo, ypatingai tuo metu kai vietoj priespienio pradeda gamintis pienas, paprase vyra buti demesingesniam, palaikyti mane, nes man labai sunku. Sesutes kartais duodavo krutims pailset, pora karta dave vaikui gliukoze, padejo parinkti ne tokia skausminga zindymo padeti, parode kaip taisiklingai vaikas turi apzioti speneli ir pan.Ketvirta diena viskas susitvarke.
Manau, kad vyro deka, nes pasikeite jo elgesys, jei as kazko nenorejau daryti, tai jis sakydavo "pagalvojam, o kaip cia geriau padaryti, gal nupirkim antspienius, gal pientrauki, gal paklauskim seseliu, kaip tokioje situacijoje geriausiai pasielgti, pailsek,", ateidavo, apkabindavo, pabuciuodavo.
Man nebuvo blogos nuotaikos, kazkaip visi labai padejo, palaike, lepino... Tik pamenu kad pirmom dienom irgi nelabai norejau kad ateitu drauges i svecius, ar taip kad kas nors lankytu, bet bendravau per telefona su visais noriai. Per daug nepergyvenau ir del to kad pilvas baisus ir del svorio, zinojau kad viskas gris i savo vietas daug maz, tik reikia stengtis. apie matinima buvau labai apsisvietus, bet sitas reikalas man nelabai sekesi, labai skausmingas buvo, bet nieko, ir tai praejo. irgi paverkdavau, bet is laimes, del to kad vis negalejau patiket kad laikau ant ranku toki stebukla. Nu man net nesmagu rasyt, cia paskaicius kaip kitos prisikentejo, kad man buvo viskas gerai, labai ramu, saugu ir faina. o apie tai kad buna depresija po gimdymo, tai tik cia paskaicius prisiminiau, kad gali taip but....
Pirmais menesiais daznai budavo prasta nuotaika, manau nuovargis del to kaltas
