Pogimdyvinė depresija?

kai auginau pirmuosius vaikus depresija užeidavo kai vaikai sirgdavo dabar auginant pagranduką bjauriausia nuotaika kad suvaržyta mano laisvė dar būdama sesdavau į mašiną ir važuodavau žmonetis dabar turiu prisitaikyti prie maitinimų,miego režimo ir t.t labai truksta bendravimo toks momentas kai draugai dabar daugiau aplanko mane nei aš juos.kuo daugiau sėdi namie tuo labiau tingisi išjudėt bet reikia prisiversti.o kai išjudi tai ir nuotaika

5 dienos po gimdymo sugrizome namo- ta diena buvo baisi- vietoj dziaugtis ir svesti as uzsidariau kambary ir verkiau- vyras pasimete ir vis klausinejo ar man kas skauda ar viskas ok. O cia as taip "issivaliau" nuo patirto skausmo, nezmonisko nuovargio ir streso. Jau kita diena buvau kaip kitas zmogus- linksma ir savim patenkinta. Matomai to man tik ir betruko

Pirmas tris savaites, oi, kaip sunku buvo......... nieko nenorėjau, viskas nemiela buvo........

Puccha, o nenori paprašyti specialisto pagalbos? Nes jeigu sunku pačiai su savimi susitvarkyti, tai gal čia tikrai ne juokai? O nuo Tavo psichologinės būklės juk priklauso mažylio emocinis komfortas

Puccha, man regis mes toj pacioj valtyje sedim. Man nuotaikos taip pat zemyn upe po gimdymo nubego. Su manimi niekas nesusikalba ir as pati sau baisiausias zmogus gyvenime.. Nemyliu savo pasikeitusio kuno (net kraujas uzverda apie tai pagalvojus) ir niekam neleidziu saves myleti. Stumiu kiek galedama savo vyra nuo saves ir uzeina mintys ji palikti. BET juk neturiu tam priezasciu ir kaip protingas zmogus zinau, kad jei greitu laiku nesusitvarkysiu su savimi, teks kreiptis i psichologa pagalbos. Ir tai turesiu padaryti tiek del saves, tiek del vyro ir svarbiausia vaiko.

Niekad negalvojau,kad bus tokia baisi savijauta kada nors. Vaikutis ne pirmas, o ir amžius atrodo solidus ir proto lyg užtenka, bet...Jaučiuosi po gimdymo siaub
ingai. Kuo toliau tuo baisiau. Iš pradžių dar laikiau save rankose, juk visus mylėjau, ir vyras ir vaikai mane irgi lyg mylėjo. Pavargau, nieko nebenoriu, vyro nebekenčiu, vaikai nutolo. Vienas kūdikėlis dar džiaugsmo suteikia. Sėdžiu ir žliumbiu, noriu skirtis, išvažiuot kuo toliau, nebenoriu gyventi, vėlgi kūdikėlis sulaiko, o ir drasos neužtenka.
Lygtai vyras ir supranta ir palaiko mane, bet ir jį iš kantrybės išvedu, kibirais priekaištus pilu, ir jis kartais nebesusivaldo, o tai dar labiau konfliktus ižiebia. Ir taip galo nesimato, nieko nebenoriu.

mergnos priimkit ir mane i savo buri ir man buna sunkiu akimirku bet kad ir kaip stengciausi suvaldyti savo emocijas sekasi labai prastai su vyru susipykstu kelis kartus per diena ir tai buna ko ne kasdien atrodo kad jis manes nesupranta... jam atrodo labai paprata visa diena sokineti apie vaikeli o jam grizus is darbo dar ir apie ji pasokinet.. is dalies ir ji suprantu jis po darbo irgi buna pavarges grizes namo nori poilsio.. o ir as laukiu jo issiziojusi gal nors valandele galesiu pabuti viena ar kur nors iseiti viena.. o jis sako tu turi laisva visa diena gali daryti ka nori, eiti kur nori ir pan ..
tikrai buna sunkiu akimirku.. tikiuosi kad po meteliu kitu viskas pasikeis, vaikutis isaugs is sauskelniu, pilnai prades valgyti toki maista kaip ir mes... aisku atsiras ir nauju problemu..
visoms linkiu kantrybes ir daugiau sypsenu, siunciu po baliona visoms liudincioms
o geriausia susiraskit koki uzsiemima kuris jus prablaskytu as atradau siuvinejima ir mezgima, kai susinervinu visad imu i rankas adata ar virbalus ir tai mane isblasko, jei nemokat galit pradeti mokintis, savo mazlei jau numezgiau batukus nors nuo mokyklos laiku nelaikiau virbalu rankose ..ir sirdyje taip gera pasidaro... laikykites mamytes

Paskaičiau šią temą, ir nors negražu sakyti, bet geriau pasijaučiau matydama, kad aš ne viena, tokių jausmų drąskoma...

Turiu du nuostabius vaikučius, sūneliui du metukai, dukrytei mėnesis. Mano gyvenmo svajonė turėti tokią šeimą, ir tikrai sakyčiau nieko netrūksta, bet tos baisios mintys ir mane puola, verkiu tikrai nesuvokdama dėl ko.

Labai trūksta vyro paramos, nuo gimdymo dar nė karto nesu pailsėjus. Su mažiuke rodos susitvarkyčiau, bet visą dieną suja šalia sūnutis, zyzdamas, dėmesio reikalaudamas, gi ir valgyti reikia padaryti tris kartus dienoj ir pan., o naktimis mažiukei pilvo skausmai... na gal čia tiesiog nuovargis, nežinau....

Su vyru pykstamės pastoviai, kas keisčiausia, jis to nejaučia, nes matyt aš viena pykstu, užsisklendžiu ir net nebandau išsilieti. Jis tikrai manęs nesupranta, nežino, kas man darosi ir ko aš tokia pikta.

Labai laukiu pavasario, nes tikiuosi, kad tada bus lengviau, nebūsiu taip priršta prie namų, galėsiu su vežimėliu bent lauke daugiau pabūti, iki parduotuvės, kavinės nuvažiuoti su mergyte, nes dabar orai neleidžia, palikti negaliu, nes maitinu kas pusvalandį

Na tiek, išsiliejau, bandysiu laikytis, nors jau dažnai susimąstau apie specialistų pagalbą, vakar visą dieną praverkiau, šiandien bandau visokius darbus dirbti namie, kad nieko nieko negalvoti. Nors puikiai žinau, kad vakarop palūšiu. Kas mane labiausiai baugina, kad nekontroliuodama savęs vakar supykus trnekiau į žemę vaiko žaislą, bet taip iš jėgos nemąstydama, ir iškart apsižliumbiau, vaikutis irgi, atejo apsikabino, verkiam abu, mane nežmoniškai sąžinė graužia, kad jį išgąsdinau... ir susimąsčiau "o kas toliau????"

Laikykitės visos, mamytės šaunuolės, kaip nos viena kita palaikydama iš viso to iškopsim, ir net neatsiminsim, kad buvo blogai kažkada

Man sunku pasidare po poros men.vyras padejo tik pirma men.toliau grizes po darbo vis reciau pakeisdavo sauskelnes,dar ir valgyti reikedavo daryti.Gerai,kad pirmaji men.anyta daznai darydavo valgyti,veliau ji atsidure ligininej ir man vel teko rupintis 3 vyrai(iskaitant ir sunu),kurie nesugeba net kambariu sutvarkyti.
Su vyru nesipykdavau,tik kartais liudesys toks uzeidavo,zinojau,kad jei pasiduosiu depresijai-bus tik blogiau.Dabar sunui 4 men.-lengviau,ir pamiegoti ir iseiti galiu,tik kartais norisi,kad vyras ivertintu ta budejima istisa para prie vaiko.

Manau reikia nebijoti prasyti ar reikalauti pagalbos...
Gal net psichologas, tai ir terapija ir ramus atitrukimas butu

Butinas artimuju palaikymas ir pagalba, bei suvokimas, kad depresija gali paliesti kiekviena, kad tai nieko gedingo...

As va vis sakiau kad nesunku man beveik vienai auginti is pradziu dukryte, paskui po dvieju metu antras - sunus, bet manau puikiai mano dvasinio pasaulio nestabiluma isdave ziauriai nukrites svoris... Kai suvokiau kad butina kazka keisti - viskas pagerejo

Nors esu nebe su tuo nuo kurio gime vaikuciai, bet laiminga, istekejusi, keliaujanti, skaitanti, dirbanti mylima darba mama Ir svoris labai greitai grizo i normalu per menesi priaugau 7 kg

Va to ir man labai norisi, maniškis paskutines dienas lyg ir suprato, kad man nebegerai jau, pradėjo rūpinti labiau, ir valgyti pasiūlo padaryt, arbatos išverda, prie vaiko pirmas nubėga (nes būdavo sėdi ir sako "verkia"). Na rodos kiek geriau dabar.

Stengiuosi į lauką eiti, vis galva prasivėdina, bet su dviem vaikais tokio amžiaus vien išsiruošt stresas, su didžiuoju vis susibaram, bet kažkaip geriau paskui, visi atsigavę



Faina, kad dabar viskas gerai

O sakai, suvokei, kad reikia kažką keisti... ką darei? Kad viskas pagerėjo?

Kaip zmogus jauciuosi isbalansuota. Is nepavargstancios optimistes tapau jautria, verkiancia ir vis apie piena kalbancia...dar prisideda minciu ir apie virssvori...Pasigendu savo vidines stiprybes. Anksciau "uzdegdavau" kitus, dabar mane reikia "uzdegti", tik aplinkoje nera kam.. Tai kapstausi su nuotaikom pati viena. Busena aiskeja ir giedreja, bet labai is leto. Laukiu saules ir pavasario, kada vel skraidysiu.