Pogimdyvinė depresija?

stenkis kazkokiu budu apsiraminti....nes visos tavo nuotaikos persiduoda mazyliui....tik viena galiu pasakyti, kad visa nestuma buvau LABAI nervuota ir pastoviai strese ir dabar turiu savo maze....vaje kokia neramia...tik save galiu kaltinti, kad zirzaliuka toki turiu... manau buciau buvusi ramesne nestumo metu, butu ir vaikas ramesnis...kai KADA NORS lauksiuosi antro vaikelio, tai is visu jegu stengsiuosi nei kruopeles del nieko nesinervuoti ir npepergyventi...ir tu pasistenk apsiraminti ir dziaugtis savo esama padetim! Juk neuzilgo turesi savo kudikeli, savo dziaugsmeli.... ir kartais pamastyk (nors ir ziauru galbut) juk kitos moterys VISKA ATIDUOTU kad butu tavo vietoje ir lauktusi savo vaikelio...oi kiek tokiu pazystu, kurios negali susilaukti vaiku ir yra be galo nelaimingos taigi linkiu tau sekmes, ramybes, ir dziaugsmingo laukimo!!!! viskas TIKRAI bus kuo puikiausiai

cia tai tiesa kai pirmo laukiausi buvau begalo nervuota dirbau mokiausi vazinejau i paskaitas kitam mieste pastoviai truko miego , kontroliniai , kursinio gynimas (po 2 dienu pagimdziau) tai buvau tikrai pikta ir nervuota, viso to pasekmes vaikas baisiausiai neramus , tokio garbe zodis nemacius buvau , dabar kai laukiausi antro viskas buvo kitaip tikrai taip nesinervavau ir vaikutis kuo ramiausias tfu tfu tfu

sveikutes, isiterpsiu ir as cia, nezinau ar depresija ar kas, bet tiesiog nestumo metu turejau toki keista jausma baimes, likti vienai, bijojau kad kas nutiks nuejus buvau pas psichologe miestelio poliklinikoje padare testus ir atrado kad pas mane padidejes nerimas ir motyvavo kad esu nestuke ir siauteja hormonai, taciau pagimdziau man dare CP ir jis man gavosi ekstar nes diena pries planini CP uzkraujavau, operacija buvo sunki kazkaip labai isgyvenau del skausmo ir del naorkozes ir buvau pilna baime, na zodziu ja pman padare ir bunant intensyvioje palatoje leido morfiju i kuri as kaip sake suregavau ale anafilaksinis sokas pasak anesteziologu buvo, po to praejus 3 dienoms uzkarsciavau tai pasirodo suregavo pjuvis ir uzdegimas gavosi tad ligoninej leido 3 rusiu antibus, leliu nemaitinau o duodud misinukus, lelius nera ramus jei duoda pailset 3 valandas dienoje tai gerai, is esmes valgo kas 2 valandos ir labaia atpilineti pradejo mazajam eina 4 savaite, kazkodel pradejua nervuotis as vel, pradejau bijot leliaus ligu gresianciu ir aplamaiasaros akyse kaupiasi, uzmigti negaliu o vat rodos tas kelias valandas numigciau su vaikiuku bet neima miegas nors ka bedaryciau, isgeriau siandien lexotonilio man skyre psicholo kai laukiausi po ketvirti tabletes, galvoje kazkoks chaosas, o tikejausi kad po gimdymo praeis, nesuvokiu ka man bedaryti kazkaip gyvenimo dziaugsmo nera o atrodo su pirmuoju kaip gimdziau pries 8 metus siu bedu nebuvo, plius pries pat isleidziant namo is ligonines leliui supuliavo pirsteliai keli rankyciu, aciu dievui kraujas buvo geras nes bijojome kad nebutu uzkratas mano pjuvis, taciau tie pirsteliai irgi kele nerima, zodziu kazkodel jauciuosi prastai nezinau net kaip elgtis

tai cia tik po antro.o ka daryt,kai su pirmu gryzti namo ir nezinai ka daryt,kiekvienas sunaus verksmas atrodo baisiausias dalykas.uzmigdai ir galvoji ar cia istikruju taip baisiai viskas buna ar tik tau cia baisu.po gimdymo ir pati visa siuta persiuta ir negali normaliai judet,tecio nera namie pastoviai,o leliukas demesio reikalauja,pajudi-skauda nors zviek,bet negali nervuotis,nes viskas pereina leliui.vakare izigdzius sunu atsisedi ir pradedi bijot nakties,nes nezinai ar atsikelsi.kai lelius nakti verkia,atrodo isprotesi.asaros naktim pacios bega,apie mieha ir valgyma net negalvoji-ka paciumpi ta uzkandi,padedi galva belekur tai snusteli kelias min ir vel akys stacios
dar tik savaite,o jau nebezinau kur lysti,zmoniu matyt nenoriu,pati sau atrodau baisiai,veide gimdymo traumos pasizymejo
nenoriu,kad tai butu depresija,bandau tikinti save,kad tai tik nuovargis
arba tiesiog nebuvau pasiruos but mama

ne ten pataikete

as irgi uzmaciau ale nervu nenorejau gadintis ta ponia visur pavarius savo nuoroda

Shariux, mergyte, uzuojata- uzjauciu, nes man lygiai lygiai tas pats, tai suprantu .... irgi susiuta visa- antro laipsnio plysimas, tecio namuose pastoviai nera, atrodo, kaip specialiai daugiau reikalu atsirade... nakti net negirdi vaiko riksmo....pamperso net negali pakeist...pastoviai viena su klecku...lygiai taip pat baisiai jauciuosi, i veidrodi nesinori ziuret...man dar ir pienelio toks vaizdas pradejo mazeti, lelius neramus darosi...spenenliai nugrauzti- sutruke, net grioviai toki susidare... zodziu, gyvenu su ta mintim, kad cia tik laikinai viskas, ir,kad tuoj tuoj viskas bus kitaip....tuoj kleckas paaugs,maziau verks. Isivaziuosim kaip nors- stiprybes! As kartais apie psichologo konsultacija pagalvoju, bet vis nesiryztu kazkaip...o ir ner kaip palikt mazylio ...

sveikute vargsiuke ir uzuojauta laikykis man irgi tas pats miega kaip uzmustas o maziui ryt menuo tai nei karto pamperio nekeite vis reikalai uzsiemes namie pamatus tavrko aisku kartais norisi kad tai atliktu bet na papykstu ir nurimstu nes irgi dirba
as tai siandien nuo 5 ryto ant ranku nes vienas rekimas tai pilvas, tai misinukas, tai atpilinejimai kazkoks kosmaras net rankos tirpti eme irgi laukiu kol isaugs sako kad pirmi 2 menesiai sunkiausi, as tai geriu tokius raminancius vaistelius kazkiek padeda sianakt net pratrukau rekt nevalingai pradejau, o ryte save edziau kokia as ozka na nestitkejau kad tiek kantrybes reikes ir taip sunku bus o po pirmojo vaikino praeje 8 metai tai jau nieko nepamenu rodos taip sunku nebuvo
laikykimes kaip nors juk turi buti sviesa tunelio gale

Pirmi du mėnesiai būdavo katastrofa. Mažiukas gimė neišnešiotas (dėl to kaltinau tik save), tris savaites teko pragulėti ligoninėje (čia pakankamai mažai palyginus su kai kuriomis moterimis šalia, kurios jau man gimdant ten gulejo mėnesį)... Jau besilaukdama žinojau, kad mažiukas tėčio neturės. Vėl kaltė sukilo - nesugebėjau savo sūneliui užtikrinti tėtės. Nors žinojau, kad būna ir blogesnių istorijų, bet nuolat kaltinau save, visi vakarai buvo praverkti. Dėl to ir pieno nebūdavo per daugiausiai, o jis toks svarbus buvo. Kai perkėlė į palatą inkubatorių išvis užmigt negalėjau, vis atsibusdavau tikrinti, ar jam viskas gerai. Jis verkdavo, o aš negalėdavau jam niekuo padėti, nes išimti iš inkubatoriaus ir priglausti negalėjau... Kai jau galėjau jį paimti į rankas, prasidėjo kitos problemos - pilvo diegliukai. Naktį tekdavo pravaikščioti supant mažylį. Vėl ašaros, nes taip norėjau miego, galvą skaudėjo nuo aukšto spaudimo. Jei ne draugiškos palatos draugės, net nežinau ką bebūčiau dariusi. Grįžus namo viskas dar labiau susijaukė, nes nebebuvo medikų šalia, vis bijojau ligų... Vėliau pradingo pienukas. Vėl ašaros... Pamatai laimingą šeimą.. Ašaros... Praskydau, taip sakant Bet pamažu viskas ėmė taisytis. Sulaukiau didelio aplinkinių, draugų, giminių palaikymo, netgi klasiokų ir mokytojų. Su pastarųjų pagalba baigiau mokyklą, išlaikiau egzaminus, įstojau. Vėl grįžau į savo vėžias. Jei ne tėvai ir draugai turbūt manęs jau nebebūtų. Žinau, kaip sunku išgyventi naujas baimes. Ir tikiuosi, kad visos amytės suras savyje jėgų laikytis ir vėl džiaugtis Tik tam reikia laiko...

vargsiuke wanila tikrai tau daug iskenteti reikejo o kaip dabar augat, kaip paciios sveikatyte o pas psichologa nebandei nueiti ir kaip is tiesu pati sugebejai atrasti jegu save nuraminti...man asmeniskai tai sunkiia sekasi ir nezinau ar as isikalbejau jau sau apie bedas ir nerima ar tikrai taip yra

Laikykites mamytes Viskas bus gerai tik reikia laiko as ir galvojau kad niekada mano savijauta nepageres , bet aciu dievui dabar viskas gerai

po gimdymo daznai taip buna.
kai pagimdziau savo pirma dukryte, niekas garsiai dar nekalbejo apie jokias depresijas. Bet kaip jau dabar suprantu man ji tikrai buvo, nes vaiko riksmo pakesti negalejau. Taip plesdavo galva, kad atrodydavo teksciau i siena ar kur, kad tik nutiltu tas riksmas.
Po gimdymo sirgau, buvo auksta temperatura, vyro nebudavo istisai, buvo gimdos uzdegimas...
po pagulejimo ligoninej, lasaliniu... gryzau, dukrytes maitint negalejau, nes dingo pienas, nuo misinuku vienu bere, nuo kitu veme, nuo treciu viduriavo...
pavargau baisiai.
Naktys bemieges. sunku buvo auginti, puole depresija juodai.

Todel sakau jums mamytes: visos, kurios jauciates blogai, ieskokit pagalbos, neuzsiskleskit, nekentekit ir nelaukit kol praeis.
Jei reikia pagalbos dabar- dabar jos ir ieskokit.
Neuzsiskleskit ir nelaukit kol praeis. Negadinkit sau ir vaikuciui gyvenimo kokybes.
Juk kai sergam gripu- ji gydom.
Depresija- taip pat liga.
taigi...