Pogimdyvinė depresija?

Ir as galiu pasakyti, kad esi saunuole, Limuke Viskas ateina ir praeina, tai laikina. Toks periodas yra labai sunkus, bet ji reikia isgyventi. Nors man nebuvo depresijos, bet kai buna sunku ir imu prisigalvoti visokiausiu nesamoniu, prisimenu savo svogerienes zodzius, kad blogos mamos yra tos, kurios visai nesirupina savo vaikais ir juos palieka likimo valiai arba dar blogiau. O mes juk darome viska ka geriausiai sugebame .O to musu leliukams tik ir reikia. Prisimink tuos zodzius, gal ir tau jie pades
Mano vyras, mane paguodzia, kai mato, kad sunku, kad kazkas pas mane ne taip kaip turi buti.taip pat sako, kad jei jis butu mano vietoje, tai seniai per langa butu issokes

Sveikos mamytes pasiguosiu ir as
Kai jau buvo likus savaite iki gimdymo suzinojau, kad vyras isvyks dviem men, tada atrode nebaisiai, maniau , kad susitvarkysiu, nes leliukas buvo labai laukiamas... Taciau ta vakara kai pasigimdziau viskas apsiverte, buvau issekus, norejosi demesio is vyro, kad visa laika butu salia. Tas tris dienas kol gulejau, kasdien pabudavo tik po pora val, nes ruose kambari vaikeliui, tvarkesi savo keliones reikalus, o as vakarus praverkdavau kartu su savo vaikuciu, is depresijos ir dusti pradejau, kai grizau namo, irgi matemes tik vakarais, taip norejau tas likusias dienas nepaleisti jo, nes musu santykiai tikrai labai nuostabus, jis pats nerode kad jam sunku , bet akyse matesi skausmas, kad turi mus palikti, kad finansiskai butu geriau seimai, vargselis net apsiveme is sielvarto Kai likau viena nenustojau verkti, jauciausi tokia viena, atrode, kad esu ispausta i deze, mintys nebuvo blaivios, tevai isvyke, draugai isvyke, sese parsiveziau is kito miesto, taciau, vistiek eidavau i vonia, kad issiverkti galeciau, nuotaika pakildavo kai su vyru per skype pasikalbedavom... galesiau sese isvyko, viena istveriau vos diena, galesiau susikroviau smutkes ir dabar savaitgali leidziu kaime, ir su kiekviena diena jauciuosi geriau Linkiu sau ir visoms stiprybes, svarbiausia istverti pereinama laikotarpi o kad esate puikios mamos net neabejoju

patyriau ir as sokia tokia pogimdyvine depresija,atrode viskas nervina,poilsio mazai,maziukas mazai miegodavo isvien ant ranku,nespedavau nei namu apsitvarkyti nei valgyti pagaminti,o dar pirma savaite pertrauke krutine sukilo auksta temperatura tai maniau isprotesiu,o dar tas priaugtas svoris mane vare i nevilti,visad buvau lieknute o cia ka besimauciau ar besivilkciau niekur netelpu bet tik deka savo mylimo zmogucio as atsigavau,jis visad buvo salia,kentejo mano pykcio priepuolius,padejo gaminti,tvarkytis,nuolat mane palaike ir sakydavo kad as grazesne kai esu burbuliukas kai supykdavau jis mane stipriai stipriai apkabindavo ir as vel nusiramindavau bet pamazu viskas atsistojo i savo vezias,gyvenimas vel nusidaze graziomis spalvomis,as vel tokia pat kaip ir buvau pries gimdyma,ir mes labai graziai sutariame dar labiau mylime vienas kita tik jau ne du o trys

Tai vat geriausias gydytojas laikas o jei dar yra kas palaiko greiciau ir lengviau viskas praeina

Tau tikrai reiktu pakeisti aplinka, nesedeti vienai namie, dazniau iseiti i miesta, palepinti save. Mane panasios minios buvo uzklupusios , kai pagimdziau pirmaja, taciau susiemiau- uztekdavo nusipirkti koki nauja rubeli ir nuotaika is kart pasitaisydavo, o kai pati esi geros nuotaikos, visada sypsaisi, tai ir mylimasis kitaip i tave ima ziureti

Turejau ir as depresija,gana ilgai truko,metus,bet matyt daug kam taip,kai gimsta pirmagymis.Dar daug ka reiskia atimuju supratimas ir pagalba,pirmiausiai turbut tai koks santykis su vyru gimus vaikeliui,jei is jo yra didele parama ir supratimas,tai viskas zymiai lengviau praeina.O geriausias gydytojas tai aisku laikas

cia tarp kiyko http://www.filmai.in/uzeik-15705.html nemokami filmai interne, iskarto uzkrauna ir visaj nestringa ir didelis lietuvisku filmu pasirinkimas :-D

sveikos,man irgi va depresija siokia tokia,bet stengiuos nuo siandien pradet save ramint,aisku vyras dasidejo prie to,per ji mane taip davede,bet nieko manaujis mato kaip manblogai ir baigs savo bajerius...nors kol paaugs maziukas...nes kitaip isprotet galima.tikiuos susitvarkys viskas.mazius aisku daznai verkia,man sunku,atpratau jau nuo nemigo naktuir pan..bet ka padarysi po keliu men ar po metu juoksiuos is to kas buvo,nes laikas bega ir reik save suimt i rankas.

sveikos... o as nesuprantu man depresija ar siaip nervai pakrike kartais taip pratrukstu kad net baisu paciai daros jei jau uzejo nervu priepolis tai ir buna kad maziuko verksmas siutina tai uzrekiu ant jo kad baiktu klykt o su mb visai santykiai eina velniop aisku jis mane dar kencia bet nzn kiek ilgai jis gales kentet mano tokius priepolius ir nepasitikejima viena laime bent kad jau nebezliumbiu kas antram zinksny.. o ir demesio nezmoniskai reikia jei neatkreipe i mane demesio tai viskas esu pikta ir tada jauciuos niekam nereikalinga o visdelto jau beveik puse metu o atsigaut niekaip neina

Paskaicius jusu istorijas prisiminiau ir as, ka teko isgyvent... Nebenoreciau niekad to patirti Po pirmo gimdymo jauciaus tokia apleista. Pavydedavau MB, kad iseina i darba, kad bendrauaj su zmonemis... O as cia tunau. Buvo blogai ir kai jis namie buvo, nes visur maisydavos ir pyktis eme. NA zodziu visaip buvo blogai. Verkiau as, verke vaikas Na bet viena SMiete pasake - pakentek 6 sav ir viskas bus gerai Tikrai apsitaise, ten susije su kazkokiu hormonu grizimu i vieta. Na ka gi laukiaus antro ir taip bijojau depresijos. PAgimdziau. Dabar ir vyras buvo namie visa menesi, ir vyresneliui buvo 1.5 metu. O as vel verkiu, vel jauciuos, kaip trenkta. Na bet jau praejo daugiau nei metai, o tas dienas prisiminus iskart verkt noris. Net nezinau kodel

Aš kai pagimdžiau antrą vaiką man buvo juoda depresija,vis galvojau, kad numirsiu ir neužauginsiu vaikų, žliumdavau viena, niekam nesakydavau. Vis galvodavau kaip mano močiutė mirė (mano tėčiui tada buvo du metukai), kaip jai buvo sunku vaikus palikti (vaikai buvo sustatyti prie lovos atsisveikinti). Jau nuo to juodo laikotarpio praėjo du metai, bet kartas nuo karto vis dar užplaukia blogos mintys...

Sveikutes,

Jau noreciau ir as papasakoti savo istorija. Mano sunelis gime kovo pabaigoje. Gimdymas vyko sklandziai, dare CP. Viskas prasidejo del to, kad negaledavau uzmigti nei gimdymo namuose, nei namie gryzus. Po to pradejau jausti apatija vaikeliui, nes jis gaudavo daugiau demesio nei as, tiek is vyro, tiek is mano mamos, tiek is anytos. Jauciau pavyda sitam mazam zmogeliukui. Po dvieju savaiciu nustojau maitinti savo pienu, nes baisiai nervuodavaus kai ateidavo laikas ji maitinti. Praktiskai kiekviena nakti pas mus pasilikdavo anyta ir as jos laukdavau, kad greiciau ateitu, numaudytu, nuramintu ir uzmigdytu vaika. Jauciu daug mamu dabar mane galetu nuteisti... Taciau tuom viskas nesibaige. As bijodavau, kad ir diena vyras iseis is namu, bijodavau su vaiku pasilikti viena. Buvau nuejusi pas psichologe. Tiksliau vyras nuvede, taciau as su ja nekalbejau, maniau, kad man viskas gerai. Vaistu, kuriuos ji israse as negeriau, maniau, kad man nereikia ir toliau nemiegodavau. Taip viskas tesesi tris savaites, vaiku praktiskai rupinosi anyta ir vyras. Tada vel vyras nuveze pas psichiatra, nors as ilgai spyriojausi. Specialistas mane nusiunte i psichiatrijos ligonine, kurioje as praleidau 2 men. Ligonineje su niekuom nebendravau, neatsakydavau i draugu skambucius, nekalbejau su psichologe, su manim gydancia gydytoja, net su vyru nustojau sneketi, pykau ant visu, kad mane cia uzdare. Atrode, kad aplink mane vien blogi zmones. Stai kaip kartais paveikia moteris pogimdyvine depresija. Gydytoja teige, kad man sunki forma. Ligonineje jau gerdavau vaistus. Pirma menesi net nenorejau girdeti apie sunu, nesidomejau kaip jis auga, kaltinau save ir masciau, kad tokios manes vaikui nereikia. Taciau po truputi antra menesi praejau bendrauti, matyt vaistai buvo isigere, taciau niekam negalejau papasakoti kas man buvo atsitike, net isejus is ligonines to niekam negalejau pasakyti.
Dabar praejus 4 men po sunaus gimimo as galiu drasiai pasakyti, kad dziaugiuosi gyvenimu ir dziaugiuosi tuom, kad turiu toki grazu ir nuostabu berniuka. Suvokiau kas man buvo atsitike, galiu apie tai papasakoti zmonem. Pradejau is tikruju gyvenima matyti kitomis spalvomis. Is naujo ivertinau savo vyra, kuris buvo labai kantrus, rupinosi manimi ir sunumi, anyta, kuri taip pat rupinosi vaiku. Suvokiau kas tikrieji mano draugai. Nors daug laiko praleidau be vaiko, dziaugiuosi, kad pasveikau ir dabar galiu jam atiduoti visa savo meile ir rupesti.
Ir dabar dar geriu vaistus, lankausi pas psichoterapeute, kuri stebi mano savijauta. Niekada netikejau, kad mane uzklupstokia sunki pogimdyvine depresija, bet ligos juk nepasirinksi. Nei vienai mamytei nelinkiu to patirti. Sekmes ir stiprybes jums, sveikatos jusu mazyliams.