Viskas prasidėjo gimus vaikučiui. Kadangi gimdžiau penktadienį ir dar vėlai vakare po gimdymo teko susidurti su labai nemalonia sesele ar akušere, kuri mane vilko į tualetą taip plūsdama ir skubėdama, o aš vos paėjau, dar į tapkę per visus paketus prikraujavau. Atrodė, kad būčiau ne žmogus, o kažkokių nuodėmių prisidirbus bjaurybė
Po kokių 45min ji vėl atėjo ir liepė mokytis keist mažiukui sauskelnes, o aš ir kirpta ir plyšus ir nukraujavus stoju akyse - tamsa. Sakiau, kad nekeisiu, tai aprėkė, kad būsiu bloga motina. Taip skaudu buvo.
Kitą dieną vaikutis nugraužė spenelį, atsirado žaizda. Ir maitinti tapo labai skaudu. Atėjo pediatrė ir patarė maitint taip stovint atsirėmus, nes po tarpvietės kirpimo negalėjau sėdėt. O aš jai sakau, kad man labai skauda, ar negalima nusitraukt pienuką, o vaikutį maitint buteliuku, kol man sugis, o ji atrodo neklauso, sako kaip gerai mažiukas valgo.
Galbūt tos moters dėka dar vis maitinu mažiuką, bet jausmas ir dabar maitinant likęs bjaurus, pasijaučiau reikalinga tik tiek, kad kaip kokia karvutė duočiau pieno. O taip tikėjausi, kad viskas bus gerai ir maitinti man patiks...
Grįžus namo net nenorėjau vaikučio liesti, nei maitinti, nei sauskelnių keisti, tiesiog apsimesti, kad manęs čia nėra. Gerai, kad mano vyras atsakingas žmogus, jis ir maitint mane įkalbėdavo ir valgyt padarydavo ir sauskelnes keitė mažiukui.
Po kokio mėnesio pradėjau atsigaut bent fiziškai. Pradėjau šiek tiek sportuot, sugrįžo figūra, be to vyras visada išleidžia ar į treniruotes, ar į miestą, be to šiek tiek dirbu. O vaikutis auga sveikas, linksmas, nekaprizingas, gražus tiesiog "auksinis berniukas"
Bet mano psichologinė būklė man kelia nerimą
Viskas prasideda nuo kokios smulkmenos, tarkim netvarkos kambaryje... Po to seka ašarų pakalnė, labai keistas, kartais net nesąmoningas elgesys
Kartais ateina baisios mintys, kad nebenoriu iš vis gyventi, arba išeiti iš namų, juos palikti ir niekada negrįžti. Šiandien vyras pamatęs, kad man vėl ta isterija, paėmė iš manęs raktus nuo namų ir neleido eiti, kol nenurimsiu...o aš vėl į dar didesnes ašaras, be to visur pribarsčiau saulėgrąžų ir džiovintų gėlių pritrupinau taip nesąmoningai
Kai nusiraminu ir viską apgalvoju, pasidaro labai gėda... Gyvenime rimtų problemų neturiu: ir graži, ir pinigėlių bei laisvės netrūksta. Gal vienintelis dalykas, kas galėjo turėt įtakos, kad man buvo gan sunku atidėt mokslus, mažiukas buvo neplanuotas, o aš dar labai jauna (19m.) Tačiau abejonių, kad nesugebu rūpintis vaikučiu, ar baimių neturiu...
Gal man pogimdyvinė depresija? Kaip manot, kas galėtų padėt?
Allergan Natrelle® 400g apvalūs, 5,9cm ir 11,75 bazė. Ūgis 169cm, svoris 56kg. Prieš op nepilnas A 
, gal jam jau truksta pienuko??? Kai mano mazoji pradejo naktimis kas 1,5 val keltis ir diena nebepaleisdavo, pradejau po truputi pratinti prie misinuko, nors is pradziu ir nenorejo, dabar valgo su malonumu. Tiesa, mano pienukas jau baigesi, nors iki pat galo nors po truputi vis primaitindavau, gera prie saves priglausti, o dabar ir vaikas ramesnis, miega ilgiau, geros nuotaikos, tad ir sunkumai jau nebetokie baisus, nes tetis ir pasivaikscioti ilgeliau gali isleisti, tad ir depresija nebeturi jokiu sansu manes uzkariauti. Zinoma, maitinimas yra viskas, taciau viskam irgi turi ateiti atokvepis, nes taip ir nusivaryti gali, pagalvok 
