Kai pagimdžiau pirmą nebuvo jokios depresijos. Nelabai supratau ko dabar ta depresija gali prasidėti. bet pagimdžius antrą (prieš du mėnesius), tai tik dabar atsigaunu. Sunkiausia, kad tai ne nuo mūsų priklauso. protas supranta, kad viskas gerai, kad viskas į gera, bet siela verkia. jai liudna, bloga, diskomfortiška ir NIEKO negali su savim padaryti, tik 
Kai pagimdžiau pirmą nebuvo jokios depresijos. Nelabai supratau ko dabar ta depresija gali prasidėti. bet pagimdžius antrą (prieš du mėnesius), tai tik dabar atsigaunu. Sunkiausia, kad tai ne nuo mūsų priklauso. protas supranta, kad viskas gerai, kad viskas į gera, bet siela verkia. jai liudna, bloga, diskomfortiška ir NIEKO negali su savim padaryti, tik 
Butent kad protas supranta, o susivaldyti ir susiimti taip sunku atrodo...nesigauna ir tiek...kaip ir rasiau, manau reikia laiko, kol apsipranti su vaikiuku, nes pasaulis tikrai apsivercia aukstyn kojom...kai anksciau pasaulis sukose aplink mane ar tarkim aplink mano vyra, tai dabar....visas pasaulis priklauso mazylei ir niekaip kitaip 
siuliau lankytis pas psichologa, mane pacia durne isvadino.... ar tai imanoma? uzsitesti taip ilgai? aciu uz atsakymus 
, mano nuomone, pogimdyvine depresija buna 9men.tiek kiek nesiojai vaikuti, tiek laiko organizmui reikia ir atsistatyti.. as pati jau turiu du vaikucius, su pirmaja pogimdyvine depresija buvo gana stipri... nes vyras dirbo nuo ryto iki nakties, gyvenome pas uosviene..pirmas vaikas.. bemieges naktys.. pati atsisesti negalejau gera menesi, nes buvau siuta po visu plysimu ir panasiai..zodziu visa tai susidejo..ir truko.. tokioje kvailoje situacijoje..pradejau verkti iki pasikukciojimu, visa ismete raudonais plemais.. vyras net masina sustabde, galvojo, kad mirstu 
, o tas paskutinis lasas siam pratrukimui buvo..todel, kad neradau turguj patinkamu batu 
..juokas dabar ima, bet tada buvo siaubas..nebenorejau gyventi.. na to niekam nesakiau.. tik mano mintyse tai kartais smekteledavo.. galvodavau, kam as tokia reikalinga..stora, strijuota, pabalusi, buvau priausgusi 23kg, tai ir skuros liko nemazai po gimdymo.. 
na zodziu.. 
zinoma nedok dieve ta patirt ,as pirma pagimdziau,tai vyras gere2sav,ar daugiau,pinigeliu nebuvo,biskuti mama padejo,naktis buvo asarom ,maziukas diena su naktim sumaise,o diena man tvarkitis reikejo,tai zinot,DIEVULIS PADEJO 
,melsdavausi,prasiau sau ir vaikeliuj stiprybes,ir buvo lengviau,ir iki siol nemanau kad depresavau,su vyru po po pusmecio apsigyvenom atskirai,pas tievus isejau,vaiko jis nelabai lanke,pinigais nepadedavo,o as isdidi,alimentu nepadaviau,jo lab kad pavarde mano buvo,na jau harakteris mano toks,galvojau neduok dieve padosiu,dar pareikalaus matytis su vaiku ,Mano nuomone jej turi maziuka turi buti uz ji atsakinga,ir ne DEPRESUOT IR VERKT<O PASIMELSKIT<nesu as arsi pravoslave moku tik DIEVE MANo 
,det pats kreipimasis iJI palengvina siela,nevaikstau i Cerkve daznai,nepasninkauju ,bet man kai sunku dievulis padeda.DAbar ESU 2vaiko mama gyvenu ,buna kad viskas ,pavargau,bet manau kad ,gal no gero gyvenimo tiesuog aptingejau,ir diekoju DIEVULIUJ uz geza vyra kuris atejas is darbo pamiega ir prie kompo siedi darbo dienomis,o savaitgali padaro pusricius i lova ,ir pasako kad myli mane,nekisu jam vaiko ziurejimo,nes manau,kad vaika iki mazdazdaug3m.turi aukliet mama ,o paskuj tietis. , mano nuomone, pogimdyvine depresija buna 9men.tiek kiek nesiojai vaikuti, tiek laiko organizmui reikia ir atsistatyti.. as pati jau turiu du vaikucius, su pirmaja pogimdyvine depresija buvo gana stipri... nes vyras dirbo nuo ryto iki nakties, gyvenome pas uosviene..pirmas vaikas.. bemieges naktys.. pati atsisesti negalejau gera menesi, nes buvau siuta po visu plysimu ir panasiai..zodziu visa tai susidejo..ir truko.. tokioje kvailoje situacijoje..pradejau verkti iki pasikukciojimu, visa ismete raudonais plemais.. vyras net masina sustabde, galvojo, kad mirstu , o tas paskutinis lasas siam pratrukimui buvo..todel, kad neradau turguj patinkamu batu ..juokas dabar ima, bet tada buvo siaubas..nebenorejau gyventi.. na to niekam nesakiau.. tik mano mintyse tai kartais smekteledavo.. galvodavau, kam as tokia reikalinga..stora, strijuota, pabalusi, buvau priausgusi 23kg, tai ir skuros liko nemazai po gimdymo.. na zodziu.. :
namuose... As net i parduotuve bijojau iseiti, kad tik nepradetu verkti. Viskas praejo, liko tik dziaugsmas ir kasdieniai rupesciai
bet aciu dievui jau viskas sitas susitvarke...bet vat iki siol nekas su atvykeliais...kaip cia paskaiciau siulot mama pasikviest ar kokia drauge kad padetu man atvirksciai nenoriu nieko matyt mama atvaro negaliu pakest nervai ima ir mastau ko tu cia atsivilkai ir lendi prie vaiko..niekas nekviete ir panasei... sese atvaro lygiai tokios pacios mintys ko cia atsivilkai niekas neprase ir dazniausiai nueinu i kambary maitint uzsidarius bet vistiek ir i kambari atsivelka siaip sau pasnekint mane arba vaika... 
o jei savaitgalis ir atsivelka su vyru tai man atrodo jog prasides pjanke tai uzsidarius apsikabinus vaika apsizliumbiu jog jie nesupranta jog man MB reikalingas blaivas nors aisku jokiu pjankiu dar neuzkele bet vistiek man kiekvienas ju apsilankymas atrodo jog prasides pjanke nes pries gimdyma ir po tik ir girdejau jog reiks laistyt vaiko kojas.. 
o uz keliu dienu turi atvykt uosviai tai neisivaizduoju kaip bus dabar jau gailiuos kad taip anksti pirkom bilietus nes net nepagalvojau jog gali man but tokiu dalyku kaip baime zmoniu ar kazkas panasaus... 
o jo grazi sypsenele nuginkluoja mane ir noriu nenoriu pradedu sypsotis...
,ir tai paskut,metu jau nebe,tik miegas ir kompas po darbo.na juk cia yra musu darbas,mes isejom atostogu,kad vaika uugintumem,cia mes vyruj tiesiog mazai diemesio skit ptadejom,o sejmoj vyras pagtindinis vaikas,as dazniau ji bucioju,ir sakau kad myliu,nej jisai,jis viska supranta nors ir zizia 
.O DEL POGIMGIBINES DEPRESIJOS <TAI POGIMDIBINE DEPRESIJA<TAI NEVERKIMAS KAD MIEGO TRUKSTA,AR VYRAS NESUPRANTA,cia yra lyga kuria reikia gydit psinologo pagalba,o sita skireli reiketu pervadinti arba sukurti kita pavadinima.nes sedejimas namie su zizenciu vaiku tikrai nePOGIMDIBINE DEPRESIJA,osedejimas namie su vaiku,.Dazniau i lauka iseit reikia ,ar pasikviest drauge i svecius
,ir tai paskut,metu jau nebe,tik miegas ir kompas po darbo.na juk cia yra musu darbas,mes isejom atostogu,kad vaika uugintumem,cia mes vyruj tiesiog mazai diemesio skit ptadejom,o sejmoj vyras pagtindinis vaikas,as dazniau ji bucioju,ir sakau kad myliu,nej jisai,jis viska supranta nors ir zizia .O DEL POGIMGIBINES DEPRESIJOS <TAI POGIMDIBINE DEPRESIJA<TAI NEVERKIMAS KAD MIEGO TRUKSTA,AR VYRAS NESUPRANTA,cia yra lyga kuria reikia gydit psinologo pagalba,o sita skireli reiketu pervadinti arba sukurti kita pavadinima.nes sedejimas namie su zizenciu vaiku tikrai nePOGIMDIBINE DEPRESIJA,osedejimas namie su vaiku,.Dazniau i lauka iseit reikia ,ar pasikviest drauge i svecius Visa ta nemiga,vyro nesupratigumas ir panašūs dalykai - iššaukia pogimdyvinę depresiją.
,bet as asmeniskai laiko depresot neturejau,nes kas gali buti geriau uz vaikuti,o verkiau tik del to,kad ,na issiskiriau su vyru kai vaikas gime,jam pasirode kad tievyste nejam,na kad vaikutis be tievo augs,bet,geriau jiokio negu nekoks, ,tevai girtaudavo,trieksmaudavo,zadino maziuka,bet kad seip ,kad pagimdziau,kad neisimegu ,juk del visko tada iseina vaikutis kaltas ,tai kaip jus man paaiskinkit as MAMA kudiki galiu kaltint,del neisimiegojimo,juk geriau po dusu palist,armakihjaza padaryt,nezimu,dazniau sipsotis sau pries veidrodi,juk jej mes verksim ir vaikelis verks,jej mes sipsosymes ir vaikutis sipsosys,O kai mazas verkia,arba valgit,arba pilvukas,o daktarai kamsuprantu jej vaikutis gyme su ydom,tada ,as tyliu ,ir linkiu stiprybes.o seip mamytes susiimkit,nusisipsokit,jau as kap sunku bebutu visada sakau,kai paaugs isimegosiu ,nes atrodau 
,o jauciosi .cia su pirmu vaikuciu taip gyvenau,dabar viskas gerai,istekejau antra karta.beja pirmas net alimentu nemokejo.
