Seniai tiek besijuokiau
Pas mane nieko ypatingo kaip ir nenutiko

Gal tik pati to nenorėdama sugebėjau visai neblogą pirmą pasimatymą padaryt ne tokiu romantišku

Susipažinom internete, šiaip nebūčiau niekur ėjus, bet kalba rišosi, smagus, protingas atrodė, bendri pomėgiai, požiūris. Telefoną daviau, labai nepristojo

tik nervavo labukas, rytukas, žodžiu mažybinės formos ne vietoj

nepatinka tokios saldybės. Tai susitarėm ant Baltojo tilto susitikt. Bet žiūriu pro troleibusą, kad stotelėje labai panašus WOW vaikinas stovi. Man tokie

jau spėjo ir stalčius atsidaryt, ir simpatija iš pirmo žvilgsnio.... bet išlipus ta mano laimė baigės, ne jis

tai einu į sutartą vietą. Laukia

Viskas ok. Žodžių abiem traukt nereikia, nors aš ir ramesnė, ir su pirmą kartą matomais žmonėm privengiu per daug reikštis. Tame jokių problemų. Tai ir pradėjom kelią senamiesčiu: Lukiškių aikštė, senamiestis, Užupis ir atgal. Viskas kaip ir ok būtų, bet vis prie temos leptelėdavau - kad va rūsyje partizanus ir kitus kalino, kankino, žudė... va tos bažnyčios požemyje maro aukų kauleliai ir labai norėčiau nusileist, arba netoli Užupio ta balta stačiatikių bažnyčia - VU morgas buvo

bet taip viskas įsiliejo, kad net dėmesio tuo metu neatkreipiau, nes man čia viskas natūralu, profesiška ir taip kraujo nebijanti esu

tai vakare dar susirašėm, ką veikiam ir pan

(aš "Vilnius getą" grįžus iš po vynelio pas draugių pažiūrėjau, pasakiau) ir pradėjo retėt sms
Aišku, jau grįžus apsiskelbiau kambariokei ir draugėms, kad nieko nebus tarp mūsų

bet ale neblogas vaikis, kaip draugas - super

pora metų vyresnis, gaila, kad gan žemas, bet dar ne žemesnis. Magistrą studijavo
Iš daug seniau:
ketvirtoje klasėje pasipasakojau klasiokei, kad patinka toks berniukas iš klasės. Tai ji nuėjo jo ir paklausė ar aš jam patinku. Kadangi atsakymas buvo teigiamas, tai per pertrauką ji mane pasivedė ir sako, tik prižadėk neužmušt. Kai ką padariau

nu gavo tada velnių, bet ką padarysi

galiausiai suorganizavo mums pasimatymą, turėjom sutartą valandą susitikt parke, bet jis neatėjo

tai kitą dieną nuvarėm abi pas jį aiškintis, kas čia per bajeriai xD tai tas, kiek pamenu, kaip burokėlis. Pasiteisino tuo, nes manė, kad kartu su ta drauge ateisiu. Taip atėjo vasara ir sugalvojom daryt žygį. Galiausiai likom trise einantys (vietoj tos draugės kita klasiokė). Tai kaip ir ok, nuėjom, pasistatėm palapinę, užkandom ir ta klasiokė išėjo iš palapinės, o tas vis artinasi, vaikiškai kirbina, išeit neleidžia. Pabučiuot norėjo, bet nesileidau. Man tada Haris Poteris, kiemas ir kitos vaikiškos linksmybės rūpėjo. Tuo viskas ir baigėsi tuokart.
Dar keli meteliai praėjo, pradėjo vaikinukas kietą ir didelį vaidint, rūkyt pradėjo

o lauke drėgna, namie irgi ne per šilčiausia (jis iš tokios nelabai pasiturinčios šeimos buvo), tai kvapas cigarečių įsigėręs visur. Fu. Ir susodino mus kartu. Prisiminė ankstesnę simpatiją ir pradėjo tai penalą atiminėt, tai šiaip gestikuliuot ir lįst į akis per daug, kad galiausiai taip pasiutau pamokos metu, kad mokytojai nieko kito nebeliko, kaip persodint jį į kitą vietą (nors mes rofilaktiškai kas kiek laiko burtų keliu grupes traukdavom ir vietom keisdavomės). Tuo ir baigėsi jo simpatija, mat "ponia" patapau. Galiausiai perėjau į gimnaziją ir visai ryšiai nutrūko.
Kiek žinau, ne kaip jam baigėsi...
O kas iš dar ankstesnių simpatijų, tai jų sočiai buvo. Visi gatvės bernai. Ir visi lupt nuo manęs gaudavo

dabar su kai kuriais susitinkam ir super prisimint jaunas dieneles būna.