ot sokas atsimenu buvo..
susipazinau su vaikinuku - visai atstiktinai per drauge, pradejo man rasineti, atrode normalus.

tai visiskai neispejes atvaziavo su kruva draugu. o kai nuejome i kavinuke nepadejo nei nusirengti paltuka, nei apsirengti - nu mandagumo absoliutus nulis...
o dar besiruosdama vis svarsciau ar imt pinigine, tai beprotiskai apsidziaugiau, kad paemiau, bo jis tik uz save susimokejo. siaip kiek atsimenu, tai su vaikinai susitardavome kaip mokame, o cia elgesi su manim kaip su kokiu eiliniu draugeliu..

o kaip per gatve ejome... kol pasiziurejau i kaire ir i desine... atsisuku, o jis jauoje gatves puseje..
nu vienu zodziu - dabar tai jau kaip ir juokinga, bet tuomet kai pasipyktinau...
