Turejau toki gerbeja mokykloje. Jis buvo naujokas. Atsimenu, as neateinu i mokykla, jau skambina i namus, klausia kodel manes nera.Kviesdavo i pasimatymus, as nesutikdavau eiti.Karta sutikau, susitikome kavineje, siule jis rimta draugyste ir t.t.Nepatiko jis man, tai as nenoredama jo uzgauti sakydavau, kad pagalvosiu.Skambindavo i namus po keleta kartu, manes nerasdavo namuose.
Karta eilinis skambutis vakare ir vel kvietimas i kavine, pasivaikscioti-atsisakiau, kad negaliu, kad turiu iseiti ir t.t.Praejus valandai skambutis prie duru, atidarau jis stovi-o Dieve!Sako sakei isieni, o tu namuose, vel teko kazka meluoti, bet susiemiau ir atsakiau, kad nebevaiksciotu, nebeskambintu,nes nieko nebus, nes nera jausmu.Apsiverke, pradejo traukti is kisenes kazka ir detis i burna-isplesiau is ranku , ziuriu raminanciu pakelis...Issigandu baisiausiai. O jis ta pacia giesmele, jei su manimi nebusi-isgersiu visas tabletes.Siaip ne taip atkalbejau ji to nedaryti...Kita ryta net nejau i mokykla del to.Ir ka ...skambutis ryte, vel jis.Susierzinau ne tas zodis.Galvoje tik viena mintis- paklausti kodel dar gyvas.
Jis kaip nieko nebutu ivyke vel klausia, kodel as ne mokykloje...Sunkiai tada as jo atsikraciau, tekdavo ignoruoti mokykloje, kol nukrito jo roziniai akiniai.
