QUOTE(Talli @ 2008 10 31, 12:50)
o galima jusu paklausti, Vaclovai, kaip jusu zmona, reagavo i jusu liga dar pries vestuves, kaip su tuo susitaike?
Sveiki, galiu ir aš pati atsakyti
Tai aš landžiojau po jūsų temelę

ir pasakiau vyrui, kad galima čia pasikalbėti su likimo broliais ir sesemis...
Kai susipazinome, liga dar nebuvo nustatyta ir jis buvo kuo sveikiausias...
Po pažinties praėjus gal tik mėnesiui jis pateko ligoninę, po ilgo maratono po ligonines as pasiklausiau savo pzystamos gydytojos KMUK kas mano pažistamam. Vaclovas ir pats to nežinojo, o aš išgirdusi diagnozę viską supratau... nes kaip ir pats jau rašė aš turėjau pavyzdį - kaimynę...
Buvo daug ašarų... ir klausimo - kodėl jam taip ir kodėl man taip, nes aš jau buvau jį įsimylėjusi iki ausų...
Iš pradžių mano mama bandė preištarauti mūsų draugystei, o močiutė palaikė. Tiesiog laikui bėgant mano tėvai jį tiesiog įsimylėjo.
Viską nugalėjo tik meilė, tik begalinis noras padėti mylimam žmogui, matyti jį besišypsantį, bedžiaugiantį gyvenimu. Kentėdavom kartu, verkdavom abu susikabinę dėl kiekvieno pablogėjimo, džiaugdavomės kaip maži vaikai kai pradėdavo viskas taisytis.
Kad ir kiek bus lemta, noriu kad mūsų gyvenimas būtų kuo mielesnis, o tikiuosi, kad jis bus ilgas ir laimingas, tikiu ir medicinos pasiekimais...
Nes mano vyras optimistas iki kaulo smegenų, tai, mano nuomone, yra pats geriausias vaistas nuo visų pablogėjimų...
Sekmes visiems ir meilės vieni kitiems
oi kad prirasiau