Anyta

As labai stengiuosi islaikyti pagarba savo anytai, bet kartais ji perzengia padorumo ribas. Susitaikiau su daugeliu jos kaprizu, isitikinimu, bet...... bet kai tie visi kaprizai pradeda gadinti mano ir MB santykius, tai jau pradeda darytis nebejuokinga....ir kaip bebutu sunku pripazinti, bet pradedu pastebeti, jog sunu isauklejo neteisingai (sakysit ne man spresti? ...nesvarbu) Savo vaiko niekada nepaliksiu ilgesniam laikui, o apie saugojima vietoj auklytes is viso nera kalbu, nes nenoriu kad mano vaika aukletu pagal save, apskritai vaika palieku labai retai ir visada su skaudiancia sirdim, kartais apsiverkiu iseidama, bet tai buna kai nera kitos iseities ir tieisog ikalbu save kad tai yra mociute ir negaliu draust bendraut......ai daugiau turbut neberasysiu, nes sirdyje laikau tokia neapykanta jai, ir turbut vienintelis mano noras butu kad kas nors galetu ta neapykanta panaikinti....tuomet gyvenimas suspindetu kitomis spalvomis......

Čia tarytum mano anyta aprašyta. Aš irgi nuo pat vedybų pradžios ten kas savaitę važiuodavau 'vergauti". Ir ne tik kuopti namų, bet ji dar priedo ir našlė - ūkininkė. Bet ji labai daug yra "prispjaudžiusi" man į širdį. Kentėjau, kentėjau gal 15 metų. Paskui kažkaip staigiai ta kantrybės taurė persipildė, ir mano vizitai ten tapo labai reti. Dabar jau kokie 5 m. nuvažiavusi nebetvarkaui nei namų, nei idnų plaunu. O į talką tik į bulviakasį važiuoju. Motyvas mano pagrindinis, o tai juk ir tiesa, - pati neturiu laiko. Tai anyta praadėjo su manimi padoriau elgtis. Nebeužgaulioja, mažiau reguliuoja. Tačiau ir jos anūkai, t. y. mūsų sūnūs ten niekad nenorėdavo važiuoti.
Geriau, jei tik pavyksta, nuo jų laikytis toliau.
O ar žinote, kas iš mūsų vestuvių dienos man įstrigo labiausiai. O gi sau duotas pažadas : "jei turėsi sūnų, prisimink, kaip tave prakeikė būsima anyta prieš vestuves ir bandė visom išgalėm jas nutraukti. Prisimink, ir niekad taip nedaryk, nesvarbu kokią merginą tas būsimas sūnus tau pristatys..."
Ji į mūsų vėstuves neatvyko.
Aš gal būčiau su ja po vestuvių ir nebendravusi, jei ne išmintingas mano mamos patarimas, apsimesti, kad nieko nebuvo ir stengtis su ja kažkaip sugyventi. Mat kokia bloga man bebūtų, vyrui tai ji juk motina.
Gal but buvę ir paprasčiau su ja nebendrauti. Bet tikrai prieš 20 metų mes visi buvom labiau kompleksuoti, ne tokie laisvi nuomonės reiškime kaip dabar. Be to ir sūnus jos man labai brangus buvo (ir yra), nenorėjau jo labai skaudinti...

Sveikos,

anyta mano - jauna pakankamai, jai netoli 50. Turi ji sūnų (MB) ir jaunesnę dukrą. Iš pirmos pažiūros, miela, graži, iškalbinga moteris. Tokią nuomonę susidariau per pirmą pažintį, ir bent metus negalėjau nei vieno blogo žodžio apie ją pasakyt. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad teko su ja pagyventi devynis mėnesius, kol persilėlėme į savo namučius. Net tuo metu, kai gyvenom kartu, viskas buvo gerai. BET, kai išsikraustėm, viskas ir prasidėjo. Pirma, išgirdau iš jos tuos nuostabius žodžius: " Žinai, jau darželyje pamačiusi savo sūnų su mergaite poroje pagalvojau, aš jau dabar nekenčiu savo būsimos marčios" Man aišku buvo šokas, paskui pagalvojau, kad jei, kaip mamai, sunku paleist sūnų nuo savęs. Pamažu mes isikūrėm savo bute. Ji pakankamai dažnai skambinėdavo MB, klausdavo įvairių dalykų, prašydavo mašiną nuvairuot iki servizo (nors teises turi) ir ttt... Labai laukėm vienos vaiko šventės, ruošėmes. Atėjo ta diena. Kol mes buvome fotoatelje, svečiai suvažiavo į pas mus į namus, tarp jų ir anyta. Įėjus į namus nepatikėjau savo akimis: mano mama, kuriai jau gerokai virš 60, net suprakaitavusi pluša virtuvėje (beje, mano tėvai ne iš Vilniaus), ruošia karštą maistą svečiams, padažus... O mano brangioji anyta sėdi koja ant kojos susikėlus Ir dar, ne gana to, pavalgiusi, nesiteikė lėkštės nusinešt Per VAIKO šventę, dar kartą išgirdau, kad ji man visą gyvenimą pavydės savo sūnaus. Ir tuom viskas dar nesibaigė. Priėjusi prie mano tėvų, ji rėžė "Jis jos nemyli". Šokas buvo visiems, ir tėvams, ir vaikams, ir mum su MB (mes sutariam puikiai, meilė liejasi per kraštus, tačiau aš ir jis ne iš tokių žmonių, kurie visų akivaizdoje vienas prie kito glaustosi, bučiuojasi ir tt...). Galiausiai, mano mamai ji pareiškė, kad aš esu bemokslė, nes studijuoju neakivaizdžiai. Šitaip visa šventė buvo sugadinta, tik aš džiaugiuosi, kad mano mazgis dar nieko nesuprato. Esu nemenkai įsižeidusi. Radau neblogą straipsnį apie motinišką pavydą, galbūt dar neskaitėt ČIA. Vienas svečias man tiesiog priėjo ir pasakė: "Ji puikiai manipuliuoja ir laviruoja tavo vyru (savo sūnum), ir padaro taip, kaip jei būna geriausia."

Pasiguodžiau

Beje, patarkit, kaip su tuo kovot??? Santykiu nutraukt neišeis, nes vyras niekada to nepadarytu (paprieštaraut motinai jis sugeba, o daugiau, pšššššš....).

Oho , niekad negalėčiau gadinti taip savo vaikų gražiausios šventės
Papildyta:
Multti, neleisk niekad savęs įžeidinėti. Nešaukdama, ramiu tonu, atsakyk taip, kad atšoktų.
Pati esu uošvienė, greit būsiu ir anyta, bet pyktis paėmė, perskaičius tavo ir avizos postus. Kokios jos kvailos, juk jų senatvė priklausdo nuo sūnų ir anūkų. Didelė dalis, kaip jie elgsis priklausys nuo marčių

Kad gal visai nereikia kovot Linkiu apsiginkluot kantrybe ir supratimu, kad esi už ją protingesnė ir nenusileisti iki jos lygio.

Skaičiau jūsų pasisakymus ir galvojau, teisingai byloja liaudies išmintis: marčiai anyta -velnio pramanyta, anytai marti- visada karti. Su retom išimtim-tiesa.

Oho kokiu anytu buna... brrrrr...
maniske tik labai jau nervuota, nesupranta bajeriu, iskart susinervuoja...
bet as ja suprantu... gyvena kaime, sunkiai verciasi, negali nukrauti stalu maistu ar pirkti ka nori.. o mano tevai gyvena sostinej, name.. kai nuvaziuojam pilni stalai maisto, rubu, batu nuperka MB ir t.t.
pvz man, visiskai dzin tas maistas,tie pirkiniai, net per kucias mieliau vaziuoju pas anyta, tas kuklus stalas, kuklios dovaneles daug mielesnes, nei simtines padetos po eglute.. bet ji masto kitaip ir niekaip jai neikalu to i galva, kad mes paprasti zmones, valgom ir keptas bulves ir kiausinienes

be as kadangi liezuvio nelaikau uz dantu tai ir skaau tiesiai sviesiai, kad uzknisa jos zirzimai, nervai.. ji tada apsiramina.. jei uzuominom pradeda "varyti", kaip pvz as sunkiai dirbu ir t.t. as tiesiai sviesiai i akis pasakau ka galvoju, tai manau del to mes su ja gerai ir sutariam, ji mane gina, taip pat kaip mano mama gina MB

Mano anyta labai puikus zmogus dabar, kai gyvenu kitame mieste, tai drasiai galiu vadint ja antraja mama. Beje, as ja ir vadinu MAMA, kai bendraujam. Man neteko su ja gyventi po vienu stogu, aciu Dievui. Jei pagyvenciau, snekeciau ktaip. Ji tikrai turi labai kieta charakteri. Po vienu stogu mes nesugyventume. Bet kai gyvenam atskirai, tai viskas puiku. Mes gyvenam jos tevu name. Cia didelis sodas, zemes plotas. Ji daznai pavadovauja, kad reikia ta ar ana susitvarkyt, kad reikia sultys spaust, serbentus nurinkt. Bet ar del sito galima pykti? As puikiai suprantu, kad visa gyvenima ji buvo mama savo vaikams ir jiems visada nurodinedavo. Sito jau niekaip nepakeisi. Geriausia taktika - kai kalbi su anyta, mosikuok galva, kad su viskuo sutinki, o paskui padaryk savaip as taip ir darau. Ir mes nesipykstam Siuo metu busima mociute mezga savo pirmam anukeliui kojinytes, batukus, kazkoki kostiumeli sugalvojo numegzti greit pabaigs ir numegs man megztini toki, kur is po krutines plateja specialiai mano pilvukui .

Pirmus, antrus pažinties metus ir aš taip pat apie anytą kalbėjau o va trečiais viskas pasimatė. Duok Dieve, kad jums ir toliau taip sektūsi

žmonės keičiasi

Sakai?? O gal tiesiog gerai moka veidmainiaut? sutinku, kad keičiasi, tačiau aš manau, kad to, kad atsinešama iš vaikystės, niekaip nepakeisi

smagu kad tokie jusu santykiai



butent, duok die kad puikus ir liktu


ta pati pagalvojau, zmones nesikeicia, tiesiog pradeda arba nustoja veidmainiauti