Anyta

O ribu tam, ka jos isdarineja, nera?

Ne nėra .Nes meilė sūnums yra beribė ir besąlyginė. Beje jūs pati tą patvirtinote.

Salve123 sutinku su replikom Cia tiesiog po daug metu is tu "marciu" uzaugs tokios "anytos", kurios reikalaus is savo "marciu" uzsitarnaut pagarbos ir meiles Ir dar pyktinsis, kodel pastaroji ju negerbia ir nemyli, juk ji uzaugino ir isauklejo jai vyra

Beje, o kaip reikia UZSITARNAUT? pasidalinkit patirtimi. Tai iseina, kad jus i uzpakali lyst nenorit, bet jums norit, kad listu tik tada bus uztarnauta...GAL
Papildyta:

Cia ne beprasmiai isvedziojimai. O jus vaiku turit? Turbut ruosiates tam, kad viena diena jusu atzala jums pasakys, ar jus uzsitarnavot jo meile, ar ne Sakys: prisimeni, kai man buvo 14, o tu manes neisleidai i sokius arba nedavei 100LT Tai dabar as tau neskambinsiu ir nesiteirausiu del tavo sveikatos. Pasveikinsiu per sventes ir viskas, visgi auginai

kai kalbama apie tevus, tai ta pagarba buvo , yra ir bus. Bet tarkim imant uosvius, juk negali taip iskarto imti ir besalygiskai juos myleti, tai vyksta/ arba neivyksta pamazu....juk sirdziai neisakysi" tu istekejai ir privalai myeleti vyro tevus" Kaip ir as , taip pat ir anyta turime to siekti abi, kad santykiai butu silti, bet jei nors viena puse to nedaro, tai ir kitai pusei belieka islaikyti formaluma. kai zmogus tau daro bloga, neisivaizduoju kaip galima myleti.
mano manymu, tos kurios uztaria anytas, jos turi nuostabias anytas ir negavo to blogio, jei gyvenime butu kitaip, manu kalbetumet kitaip as nekalbu apie prisitaikyma kada nusileidi daugeliui dalykui ir taip pripranta marti su nayta viena kita gerbti ir myleti, as kalbu apie tikrai skaudzius dalykus, kuriu pamirsti negali ir kada anytos kisimasis pradeda ardyti tavo pacios seima





savo sunaus seimos griovimas vadinamas besalygine meile ??? i rkodel priesinames? jei nesipriesinciau tai tektu skirtis.... as niekaip nesuprantu kodel mamos gimdydamos vaikus galvoja egoistiskai, lyg vaikas butu daiktas ir jis priklauso jums.....vaikas uzaugo, jus isleidot i gyvenima duodama visas gerasias vertybes ir leiskite tam vaikui gyventi savo savarankiska gyvenima, kurti savo laime....ir busite visi laimingi.....ne vienas zmogus nemegsta buti reguliuojamas....

p.s.: ne i tema bet is nuosales matosi kad berniukus auginancios mamos labiau linkusios ziureti i vaika kaip savo nuosavybe visa gyvenima Jei jau taip bijot kad marti nepasirupins jusu "berniuku " tai pagaliau ismokykit ji paciam m oketi pasirupinti savimi

Na, sakyčiau, kad pagal jų suvokimą, tai jos yra pasirengusios iki gyvos galvos "tarnauti" savo vaikams, kad būtų jų mylimi ir gerbiami. Matau ištisą kartą motinų Teresių, kurios nuolaidžiaus, pataikaus savo vaikams, absoliučiai atsisakydamos savęs ir savo norų. Kita vertus juk jos pačios kaltos dėl tokios lemties vien tuom, kad pagimdė ir augino. Juk vaikai neparšė būti gimdomais, tai lai tėvai būna malonūs ir atpirkinėja savo kaltę už tai, kad davė vaikams gyvenimus.
Na, kadangi aš nesu šventoji, tai renkuosi žemiškesnį variantą. Auginu dukrą ir jai suaugus neketinu užsiiminėti jokiomis tarnystėmis ir pagarbos užsitarnavimais. Gyvenimą turiu tik vieną ir ketinu gyventi ne tik vardan vaikų, bet ir dėl savęs.

tai kad jus priestaraujat savo nuomonei

Neatsisakykit jus tu savo noru ir uzauginusios vaikus dziaukites gyvenimu....pacios mamos nesugeba gyventi del saves ir todel engia ir reguliuoja vaiku sukurta seima
mano mama jau isleido mus abi su sese, taip kol gyvenom, studentavom ji reguliavo, bet taip ir turi buti, nes mes priklausomos nuo jos buvom ir klausem ir mylejom. Kai istekjom ji nesikisa i musu gyvenimus, todel po siolei bendraujam graziai, pasipasakojam viska...o va anyta atvirksciai, na ir is to reguliavimo gaunasi, kad nieko mes nesipasakojam, bendravimas tik kaip formalumas.....ir vyras sako savo mamai, gyvenk savo gyvenima, daryk apie ka svajojai, uzuot prikaisiojus kaip visa gyvenima atidavei vaikams ......bet ji nieko nenroi kaip tik ieksoti priekabiu

Ne, na kaip paprasta dėl savo nenusisekusių santykių su vyru kaltinti anytas, meilužes ir t.t. Visi kalti, bet tik ne jūs. Čia iš serijos: kaimynas pavogė karvę, einu nudobsiu brolį, už tai, kad nematė, kaip kaimynas vogė.
Esant tvirtiems santykiams, jokia anyta nėra pajėgi jų išdraskyti. Matau, galimybę, kaip netiesiogiai anyta galėtų sudalyvauti šeimos skyrybose. Ogi jei marti nuolat ir įkyriai kalba vyrui, kokia jo mama bjauri ir niekadėja, tai natūralu, kad apie tokią moterį vyras bus ne pačios geriausios nuomonės ir renkantis tarp moters (jų gali būti daug) ir mamos (ji tik viena) jis gali pasirinkti skyrybas. Bet vėl gi pasikartosiu, kalta bus ne anyta, o marti privertusi vyrą rinktis.

neteisingai supratot
niekas nesiskiria, mes mylim vienas kita labai labai apie jo mama jam nekalbu blogai, nes zinau kad nepatiktu man jei apie mano mama blogai kalbetu, gerbiu tiek ji tiek jo mama. Tiesiog kad butu aiskiau, jo mama stengiasi mus kirsinti, bet mes nesileidziam...o nesipriesinant, tai nezinau kaip galetu buti po daugelio metu...na bet tikiuosi kad pamazu viskas nurims....
nesu as istikruju tokia bloga, negerbianti ar dar kazkokia nesugebanti myleti kaip galbut atrodo.....na minciu reiskimas nebuvo niekada mano stiprioji puse

Aš ne savo nuomonę rašiau, o pervardinau daugumos nuomonę. Pati lieku prie išsankstinio nusistatymo, kad jei norėsite sutarimo, tai rasite, o jei kaip avinai įsirėžusios ragais į sieną rėksite, kad jos blogos, nebandydamos ieškoti sąlyčio taškų, tai niekada ir neustarsite. O tas jūsų srutų pilymas ant anytų tai vienas didelis dvokas, kuriuo "kvepia" ne anytos, o jūs "gerosios, supratingosios, gailestingosios ir t.t." martelės.

nu ir is kur tiek neigiamos emocijos ant tu marciu????

o tas sruttu pylimas ant marciu is anytu pusiu tai cia jau normalu??? tai kur tada to zmogiskumo esme?

Aš rašydama, dažnai kalbu bendrąja prasme. Netaikiau asmeniškai jums, o atsakiau į teiginį, kad " anyta, gali išskirti". Na, įsisvaizduokite, kad aš paprasčiausiai esu opnuojanti pusė daugumos nuomonei. Aš tiesiog atrašau į poste parašytus pasiskymus ir bandau juos arba paneigti arba jiems pritarti. Ir pasikartosiu sakydama, kad neasmeninu.

Aš auginu sūnų, ir mano anyta užaugino mano vyrą. Visa gyvenimą jei atrodė ir atrodo, kad tai jos nuosavybė, ir kaip jau čia esu minėjus, man ne kartą jį yra kartojus, kad savo sūnaus pavydės man visą gyvenimą. Iš mano pusės žiūrint, tikrai nelaikau savo sūnaus nuosavybe, visiems jo užtenka ir visi juo pasidžiaugia. Anyta aišku savaime patarinėja ir daro daaaar daug nemalonių dalykų, bet jos ignoruot nesiruošiu, nes kažkada ir pati būsiu anyta. Reikia mokėt viską priimt, bet neleist per daug kištis.