Anyta

Atsiprašau kad isikišiu , bet man atrodo jūs kažką maišote..Manau meilė ir pagarba - labai skirtingi dalykai. Pvz aš savo tėvams skambinu iš meilės, bet ne iš pagarbos. Ir protu suvokiu kad geriau būtų neskambinti dėl tam tikrų priežasčių, bet jie man vistiek rūpi, nors mano pagarbos, aš manau savo elgesiu nenusipelnė .. Todėl pritariu kad pagarbą visi turi pelnyt - tiek tėvai, tiek vaikai..

Gerai, tuomet pasakykite, kaip jūs suprantate tą pagarbą? Kas tai per daiktas ir su kuo jis valgomas?

Na, tada, skirtingi žmonės skirtingai supranta pagarbos jausmą.

Tam, kad nemanytumėt jog mano nuomonė yra šališka, pasakysiu, kad aš esu marti ir turiu (paskaičiusi daugumos zyzimus tai supratau) pagarbos ir dėmesio nevertus vyro tėvus.

O dėl tų srutų pylimo, tai marčios jau n-tojoje temoje koneveikia savo anytas, o vat anytų temos aš dar nemačiau. Ir nesakykite, kad jos čia nesilanko ir negeba naudotis kompiuteriais. Tokių SM-e yra ir tikiu, kad ir čia besilankančios anytos turėtų ką pasakyti apie savo "gerąsias, gebančias užsitarnauti pagarbą" marčias. Nu bet nekuria jos tokių temų. Įdomu kodėl? Gal vis tik jų suvokimas apie tai kas yra šeima skiriasi nuo visažinių marčių. Ir joms šeima, tai ne tik anyta ir jos vyras, o ir jų vaikai ir anūkai, ko pasekoje jos supranta, kad mažų mažiausiai būtų nepadoru juodinti savo artimuosius. Marčios čia rašančios iš vienos pusės rėkia, kad jų ir tėvų šeimos tai viena didelė šeima, o iš kitos - vienareikšmiškai reikalauja iš tėvų absoliutaus nesikišimo į jų atskirą šeimą. Taigi, akivaizdu, jog mato tik savo ambicijas ir įsivaizdavimus, dėl ko darau išvadą, kad dėl nesusikalbėjimo yra kaltos tik marčios, nes jų nepasitenkinimai paremti vaikiškais verkšlenimais.

Tiesiog neturiu ko pridėti

Tad nuo ir reiktu pradeti, kad visu musu nuomones skiriasi. Mano galva, zmoniu bendravime yra tam tikros ribos, ir tik mes patys galime nuspresti, kam tas ribas leidziame perzengti. O nepaisyti ribu gali tik tie, kas nesuvokia, ka daro - vaikai ir psichiniai ligoniai. Bet netgi vaikai tu ribu mokomi nuo pat pradziu. Taigi, net jei esu nesvietiskai mylinti motina, neturiu teises izeidinet, zemint ir tyciotis.

Ai as apie savo anytele nenoriu labai varyt, bet bloga man nuo jos. Pasakykit man kuo geresnis zentas,nei marti. Toks pats skirtumas ar ne juk ir svetimas zmogus toje seimoje. Bet ne ir sunus ir marti amzinai blogi, nors daug daugiau padeda tevams ir labiau jais rupinasi, nei pati dukte.Bet marti bloga, nes yra marti ir neleidzia sikt ant galvos.

Ar jus tikrai manote, kad dazna moteris vyrui kalba, kokia jo mama bjauri ir niekadėja? As asmeniskai tokiu nepazistu. Norint apriboti bendravima, taip kalbeti visai nebutina.
Ir dar - jau ne pirmakart rasote, kad vyras gali pasirinkt skyrybas, t.y mama. Iskyla klausimas, ar jus turite pasirinkima su anyta elgtis vienaip ar kitaip, nes labai stebina jusu arsus poziuris i nesutariancias su anytomis. Jei esate ta pati dalyve, kuri rase, kad kasdien po pusvalandi mielai plepa su anyta, o kitame poste pripazino, jog zino, kad viena kitai nera pacios maloniausios, bet darote tai del nebdros atmosferos, tai kyla klausimas kuri is musu teisesne...

Nu va. Savaitgalį visai netikėtai mus aplankė vyro tėvai. Vyro tėtis pradėjo tėvišką (tokį ganėtinai reguliuojantį) pokalbį su sūnumi apie automobilius, remontus ir pan. Anyta gi, vaišindamasi mano pietumis, visiems girdint kritikuojamu tonu aiškino, kaip ir kuom aš iš tiesų turėčiau maitinti jos sūnų. Pareikalavo jog parodyčiau kokius vitaminus vartojame (aišku ir čia buvau sukritikuota) netrukus pradėjo traukti iš rankinuko laikraščių straipsnių ištraukas primygtinai reikalaudama perskaityti. Tie staripsniukai, tai elementari bulvarinė spauda, kurios jau n metų neskaitau. Bet pagarbiai padėkojau ir tikrai turiu perskaityti, nes po dienos jau skambins man teiraudamasi ar supratau straipsnio moralą. Papietavę vyrai išėjo į kiemą rūkyti, o anytai parūpo mano virtuvė. Ir ką sau manote? Ji aiškiai pareiškė, kad užuolaidos nedera prie interjero, daržoves laikau netinkamuose induose, o apie vazoninių gėlių auginimą aplamai nieko neišmanau. Na tai pasak tų čia verkiančių marčių, turėjau tokiems tėvams duris parodyti? Nė velnio. Mes kantriai klausėmės tėvų, jiems pritarėme ir net neketinome įrodinėti savo tiesų. Mums buvo gera vien dėl to, kad tėvams yra gerai, jie jautėsi reikalingi ir laimingi. Tėvams išėjus, su vyru nuoširdžiai pasidžiaugėme, kad pabendravome su tėvais ir esame dėkingi jiems už jų "bumbėjimą", nes mes pasijutome mažais vaikas, dėl kurių nuoširdžiai išgyvenama, o nesupratome tokio tėvų elgesio, kaip ketinimo mus išskirti ir pažeminti marčią.
Papildyta:


Tuom, kad jis yra jos vaikas, o jūs svetimas jai žmogus. Negi taip sunku suprasti elementarų ir paprastą dalyką. Mano dukra yra mano dukra. Ir joks jos vaikinas ar vyras, man niekada nebus toks brangus, kaip tik ji pati. Ir tegul nors ant rankų mane nešioja jos vyrai ir paukščių pienu girdo, vis tiek jie man taip nerūpės, kaip sava dukra. Sudėtinga tai suprasti?

Ar butumet su vyru nuosirdziai pasidziauge, jei anyta isiremusi rankas i sonus, stovedama mano namuose, zinoma, sunui negirdint, i akis tekstu - "tu cia esi niekas"?

Jauciat skirtuma?

"tevai uzsitarnavo" siuo atveju reiskia tai, kad mano toki elgesi ( pvz nora, kad mano vaikai su seneliais bendrautu ir patirtu tai, ka as vaikysteje is ju gavau) issauke ju paciu elgesys su manimi ir mano seima.
Papildyta:

as nesipriesinu, kad anyta toliau aktyviai dalyvauti savo sunaus gyvenime - skambintu jam, dometusi kaip jam sekasi, pirktu jam dovanas ir t.t.
As priestarauju (ir priesinuosi), kad jinai kistu nosi i mano gyvenima - aiskintu, ka ir kada as turiu daryti ( pvz kad butinai privalau ruosti valgyti vyrui, nes tai moters pareiga), kaip as turiu elgtis su savo vaikais ( kaip juos aukleti, kaip slaugyti kai serga, kada juos krikstyti, ka jiems i kriksto tevus kviesti) aiskinti man kaip as turiu atrodyti (rengtis, sverti) ir t.t.


norint pasiekti normalu bendravima, privalo buti abieju pusiu pastangos,


aciu aciu, kam tos liaupses

Žinote, aš turiu dvi išeitis arba nesikalbu su anyta ir kuomet ji pasiskųs mano vyrui, pareikšti jam, kad jo mama nepakenčiama, ko pasekoje sukelti konfliktą tarp visų mūsų arba priimti jo mamą tokią koka ji yra ir palaikyti ramią atmosferą. Pirmu atveju tai grėstų nuolatiniais karais ir konfliktais, kurie niekaip situacijos nepakeistų, nes anyta vis tiek bus vyro mama, antruoju atveju aš turiu ramų gyvenimą vėlgi su ta pačia anyta. Matote aš nepergimdysiu ir neperauklėsiu vyro mamos. Tekėdama už vyro aš nesirinkau jo pagal mamą ir kokią jis ją turi su tokia man ir reikia draugauti. Taip pat, kaip ir vyras turi mokėti draugauti su mano tėvais, kurie taip pat tendencingai gaili savo dukros (manęs). Čia panašiai, kaip ir mūsų elegesys su savo vaikais. Juk priimam juos tokius kokie jie yra, gebam būti jiems nuolaidesni ir pan. Tai yra mūsų šeimos nariai su kuriais reikia iškoti bendrų sąlyčio taškų, o neskelbti jiems karo.
Papildyta:


Pasakoju apie savo anytą labai švelniai. Ji nuolat svaidosi pareiškimais, kad aš be jos sūnaus nieko nebūčiau pasiekusi, kad jo dėka turiu šaunią dukrą ir pan. Na ir kas/ Lai šneka. Juk nuo to niekas nesikeičia. Mes, kaip gyvenome taip ir gyvename. Mano anyta yra labai valdinga moteris. Jos tonas yra aiškiai nurodantis ir liepiantis vienaip ar kitaip elgtis, bet tiek aš tiek vyras suprantame, kad ji tokia ir liks ir manęs jokie jos pasakymai absoliučiai neveikia.
Na, gal jūs taip skausmingai reaguojate į anytų pretenzijas būtent dėl to, kad baiminatės jog jūsų vyrai patikės anytomis ir jus paliks? Liaukitės taip galvoti ir pasitikėkite savo vyrais. Pabandykite į viską pažiūrėti iš šalies. Kita vertus, kuo labiau jūs reaguojate į panašius pareiškimus, tuo labiau anytos jaučiasi teisios, nes jūs iš karto puolate teisintis ir įrodinėti, kad jos neteisios. O teisinasi tik tie, kurie iš tiesų jaučiasi kalti ir savimi nepasitiki.