QUOTE(Aimeja @ 2011 02 02, 14:38)
Bet aš klausiau , o kiek laiko jis taip nedirbo. Nes išeiti iš darbo, trumpą laiką, nedirbti, normalu. Pas mus irgi taip buvę. Bet aš klausiu ar tau būtų linksma jei vyrą reikėtų išlaikyti kokius 5-10 m., juk namų šeimininkėm nevadinam moterų pusmetį nedirbančių, o žymiai ilgiau, kartais ir visą gyvenimą. Ar sutiktum išlaikyti savo vyrą ne laikinai,o visą laiką, tenkinti jo poreikius?
Sunku atsakyti į tokį klausimą dėl to, kad mes su vyru ne tokie žmonės, kad namie sėdėtume nieko neveikdami. Ta prasme, mes tokie "perspektyviniai" ir einantys į priekį visą laiką, mes nesitenkinam vien sėdėjimu nieko neveikiant, raliais, teatrais dar kažkuo. Mums abiems reikia tobulėti ir gilinti žinias. O kai tobulėji ir įgauni naujų žinių, tai automatiškai jos kažkur naudojasi, juk nesisuki uždaram rate vien tik tam, kad suktis. Kaip jau minėjau, mane išlaiko vyras, bet aš mokausi ir statau sau bazę ateičiai. Nafig man ją statyti, jei nesiruosčiau jos panaudoti? Kam tas kalbas tada mokytis, kam į kompus gilintis, kam į savo projektėlius investuoti, juk galiu tiesiog pasileisti internetą ir sėdėt supermamoj, ar ne? Bet gi ne, norisi save realizuoti, ir tai daroma sėdint namuose ir nežinau dar kiek laiko tai truks. Ir visą tai laiką išlaikys mane vyras. Bet ateis diena, kai mano veiklos man pradės nešti pinigus. Lygiai taip pat ir vyras, jis toks pat kaip aš, negali be veiklos, jis siaubingai apsiskaitęs, jis visų naujovių priešakyje. Tai jei toks žmogus yra iš savęs, tai natūralu, kad neišmeta jis savo žinių į šiukšlių dėžę. Jeigu bent vienas iš mūsų toks nebūtų, tai arba abu dirbtume, arba tiesiog nebūtume kartu.
Jeigu visa laiką reikėtų tenkinti vyro poreikius ir jį išlaikyti dėl ligos, taip ir padaryčiau, o kito atvejo tiesiog nėra, nes jis ne toks žmogus, kad sėdėtų namie ir teliką žiūrėti, toks jau tokį pasirinko.
Bet aš suprantu, kur jūs lenkiate. Jau anksčiau esu pasisakiusi, kad "užsistagnavę" žmonės mano nuomone kasasi sau duobę, na nebent turi milijonus, tačiau paprastai milijonieriai yra veiklūs, net jei ir nedirba. Vis dėlto, į šioje temoje gvildenamų moterų kategoriją aš patenku. Mane išlaiko vyras. Ir dėl to į mane yra nukreiptos jūsų ir kitų mano oponenčių atakos. Jums sunku suprasti, kaip taip gali būti, jums atrodo, kad aš neįdomi (Ilgaplaukės žodžiai buvo apie visas nedirbančias, kad jos neįdomios ir jas vyrai mes - dėl to ir užsikabinau diskusijoje), jums atrodo, kad mes paliktume savo vyrus, jei jiems nelaimės ištiktų (berods jūs sakėte, jau nesu tikra, kad jei tik vyras taps neįgalus, tai tokios kaip mes jį būtinai paliks). Ir tokių kaip jūs yra pilna ir realiame gyvenime. Mūsų pusė draugų ir giminių piktinasi, kad aš nedirbu, nors nei vienas net nepasidomi, kodėl ir ką aš veikiu. Kai mano vyro vienas žmogus paklausė, ar aš ieškau darbo, jis atsakė, kad neieškau ir nesiruošiu ieškoti artimiausiu metu. Niekas nepasidomėjo, kodėl taip yra, bet iš karto buvo pasakytas komentaras "tu įsivaizduoji, ŠITA nedirba ir net neketina". Esmė ta, kad mūsų šeima yra tvirta ir įdomi, bet kad taip yra, turiu būtinai "įrodyti" ir kalbėti, kitaip žmonės mus/mane nurašo į neįdomias, į vištas ar dar ką nors

Todėl norisi diskusijoje parodyti, kad visokių tų nedirbančiųjų yra. Bet va tas didelis noras mus pulti glumina

Jeigu šeima neatitinka jūsų standartų, tai dar nereiškia, kad tai bloga šeima;)
P. S. dar atsakant į klausimą - nesvarbu, kiek metų mano vyras nedirbtų, aš žinau, kad jis yra toks, kad save realizuotu po kažkurio laiko. Kuo didesnis nedarbo laikas, tuo didesne "bomba" save išreikštų. Gal net ir visu verslu. Nes aš jį pažįstu. Tačiau jei tai būtų kitas vyras, jis prieš tai turėtų įgauti mano pasitikėjimą, kad suprasčiau, jog "galiu jam leisti" nedirbti penkis ir daugiau metų.