Ar jūsų vyrai pilnai išlaiko šeimą?

o sakykit kas tuomet atsitinka?

O Jūsų visos svajonės apsiriboja daiktais?)))

Kaip kas nori, tegul taip ir gyvena- išlaiko, neišlaiko, nulaiko, vos nulaiko, palaiko, sulaiko:))))) ... svarbu tik gyvena gražiai ir laimingai bei augina gražius ir išauklėtus vaikučius:)

Pats nedirbimas gali būti ir laikinas gyvenimo etapas, ir gyvenimo būdas. Kartais NŠ vaidmuo yra neišvengiamas.
Todėl ir rašau, kad suprantu, kad kartais pasirinkimo beveik nėra. Kažkuris kažkurį laikotarpį turi paaukoti. Bet vaikai nėra amžinas gyvenimo tarpsnis. jie užauga.

Dėl papuošalo. Matot, namų tvarkymas, vaikų priežiūra, buitis ir t.t. yra darbas. Darbas ir poilsis bei pramogos yra du skirtingi dalykai. Jeigu tik vienas šeimoje dirba, o kitas tik ilsisi ir pramogauja, tai nori nenori tas, kuris ilsisi, namuose bus ne kas kitas, kaip priedas prie namų. Kokia jo prasmė tų namų gyvenime? Ar labai nukentėtų namai, jeigu jo nebūtų?



Tų siaubų pilnas gyvenimas. Kol susidūriau tik su savo aplinkos žmonėmis, draugais, pažįstamais irgi negalvojau, kad taip gali būti. Bet, kai pradėjau dirbti darbą, susijusį su žmonėmis, sužinojau labai daug. Jūs net neįsivaizduojat, kiek tokių šeimų. Akys iš orbitų iššoktų susipažinus su kai kurių šeimyniniu gyvenimu.



Negaliu nesutikti.

vat cia manau svarbiausia ir viskas bus gerai!

Bet aš klausiau , o kiek laiko jis taip nedirbo. Nes išeiti iš darbo, trumpą laiką, nedirbti, normalu. Pas mus irgi taip buvę. Bet aš klausiu ar tau būtų linksma jei vyrą reikėtų išlaikyti kokius 5-10 m., juk namų šeimininkėm nevadinam moterų pusmetį nedirbančių, o žymiai ilgiau, kartais ir visą gyvenimą. Ar sutiktum išlaikyti savo vyrą ne laikinai,o visą laiką, tenkinti jo poreikius?

Tikiu ir žinau, kad yra ir kitokių šeimų, liūdnų pavyzdžių, tikrai taip.

Kai vaikai užauga, tuomet atsiranda daugiau laiko sau ir dviese. Tai taip pat privalumas. Vaikai, kol maži, tarsi inkaras, stabdantis dviejų žmonių laivą, ta prasme. Pvz. jei ne vaikų mokslai, lėktume "į visas keturias puses", bet negalim. Vis pasvajojame, kad kai jie studijuos, mes abu gyvensime ne LT, o ten, kur tuo metu norėsime, o norime įvairių dalykų. T.y. vaikai varžo, kol jie nesavarankiški. Bet tai mūsų šeima, gyvenimas, planai.

Namų tvarkymas - darbas. Kaip ir maisto ruoša, vaikų priežiūra, kt. dalykai. Bet jei tą darbą/darbus atlieka samdomas žmogus, žmona netampa tik papuošalu. Kadangi ta diskusija beprasmė, tai sudėtinga kažką įrodyti, kodėl tokios šeimos, kurios samdo, nėra blogesnės ar papuošalinės. Kodėl vienos moterys NŠ viską daro pačios, o kitos samdo namų tvarkytojas, aukles (kartais tris pamainines, jei daugiavaikiai), privačias mokytojas/guvernantes, sodininkus ir pan.. Kam joms to reikia ir kodėl jų vyrai nesistebi, net nemato reikalo tuo stebėtis.

na mano svajone nuvykri i Japonija ir ten nors menesiuka pagyventi ir isbandyti viska ko sirdis geidzia, zinoma vykti viena nenoreciau, su seima...bet bln kainos ten kosmines, o ir kalba sunkoka

vat vat...kiekvieno reikalas,kaip kas gyvena, zmogus pats pasirenka, pats renkasi aukos ar didvyrio, vienisiaus ar seimos vaidmeni.

Papildyta:

bln tau jau kelis kartus kartojo,kad per visus santuokos metus abu lygiai tiek pat laiko nedirbo ir dirbo!

tu tiesiog nesugebi pripazinti ,kad klysti ar kas negerai?

Tai žinok, tavo nuostabai, aš suprantu ką ji sako. Aš klausiu kaip ji reguotų, jei vyras nutartų nedirbti na 10 m. ar daugiau. Dabar gi ji kalba apie, kaip supratau, trumpoką laikiną nedarbo laikotarpį tiek jos, tiek vyro, kuris baigėsi, vyras vėl dirba. Kaip ji reguotų jei vyras jau kokius 5 m. nedirbtų, o gyventų iš jos uždirbtų pinigų.

O kas tau negerai,kad vis to paties klausi?

matai,esmė kad ir dirbo,ir nedirbo.aš tai suprantu,kad Aimeja klausia-o kas būtų jei vyras grįžęs iš darbo,sakytų-ne noriu pailsėti,bet ai žinai daugiau gyvenime nedirbsiu bo nenoriu.

kosmines kainos isties, kola visr 5 $ bent jau Tokijuje

Sunku atsakyti į tokį klausimą dėl to, kad mes su vyru ne tokie žmonės, kad namie sėdėtume nieko neveikdami. Ta prasme, mes tokie "perspektyviniai" ir einantys į priekį visą laiką, mes nesitenkinam vien sėdėjimu nieko neveikiant, raliais, teatrais dar kažkuo. Mums abiems reikia tobulėti ir gilinti žinias. O kai tobulėji ir įgauni naujų žinių, tai automatiškai jos kažkur naudojasi, juk nesisuki uždaram rate vien tik tam, kad suktis. Kaip jau minėjau, mane išlaiko vyras, bet aš mokausi ir statau sau bazę ateičiai. Nafig man ją statyti, jei nesiruosčiau jos panaudoti? Kam tas kalbas tada mokytis, kam į kompus gilintis, kam į savo projektėlius investuoti, juk galiu tiesiog pasileisti internetą ir sėdėt supermamoj, ar ne? Bet gi ne, norisi save realizuoti, ir tai daroma sėdint namuose ir nežinau dar kiek laiko tai truks. Ir visą tai laiką išlaikys mane vyras. Bet ateis diena, kai mano veiklos man pradės nešti pinigus. Lygiai taip pat ir vyras, jis toks pat kaip aš, negali be veiklos, jis siaubingai apsiskaitęs, jis visų naujovių priešakyje. Tai jei toks žmogus yra iš savęs, tai natūralu, kad neišmeta jis savo žinių į šiukšlių dėžę. Jeigu bent vienas iš mūsų toks nebūtų, tai arba abu dirbtume, arba tiesiog nebūtume kartu.
Jeigu visa laiką reikėtų tenkinti vyro poreikius ir jį išlaikyti dėl ligos, taip ir padaryčiau, o kito atvejo tiesiog nėra, nes jis ne toks žmogus, kad sėdėtų namie ir teliką žiūrėti, toks jau tokį pasirinko.
Bet aš suprantu, kur jūs lenkiate. Jau anksčiau esu pasisakiusi, kad "užsistagnavę" žmonės mano nuomone kasasi sau duobę, na nebent turi milijonus, tačiau paprastai milijonieriai yra veiklūs, net jei ir nedirba. Vis dėlto, į šioje temoje gvildenamų moterų kategoriją aš patenku. Mane išlaiko vyras. Ir dėl to į mane yra nukreiptos jūsų ir kitų mano oponenčių atakos. Jums sunku suprasti, kaip taip gali būti, jums atrodo, kad aš neįdomi (Ilgaplaukės žodžiai buvo apie visas nedirbančias, kad jos neįdomios ir jas vyrai mes - dėl to ir užsikabinau diskusijoje), jums atrodo, kad mes paliktume savo vyrus, jei jiems nelaimės ištiktų (berods jūs sakėte, jau nesu tikra, kad jei tik vyras taps neįgalus, tai tokios kaip mes jį būtinai paliks). Ir tokių kaip jūs yra pilna ir realiame gyvenime. Mūsų pusė draugų ir giminių piktinasi, kad aš nedirbu, nors nei vienas net nepasidomi, kodėl ir ką aš veikiu. Kai mano vyro vienas žmogus paklausė, ar aš ieškau darbo, jis atsakė, kad neieškau ir nesiruošiu ieškoti artimiausiu metu. Niekas nepasidomėjo, kodėl taip yra, bet iš karto buvo pasakytas komentaras "tu įsivaizduoji, ŠITA nedirba ir net neketina". Esmė ta, kad mūsų šeima yra tvirta ir įdomi, bet kad taip yra, turiu būtinai "įrodyti" ir kalbėti, kitaip žmonės mus/mane nurašo į neįdomias, į vištas ar dar ką nors Todėl norisi diskusijoje parodyti, kad visokių tų nedirbančiųjų yra. Bet va tas didelis noras mus pulti glumina
Jeigu šeima neatitinka jūsų standartų, tai dar nereiškia, kad tai bloga šeima;)

P. S. dar atsakant į klausimą - nesvarbu, kiek metų mano vyras nedirbtų, aš žinau, kad jis yra toks, kad save realizuotu po kažkurio laiko. Kuo didesnis nedarbo laikas, tuo didesne "bomba" save išreikštų. Gal net ir visu verslu. Nes aš jį pažįstu. Tačiau jei tai būtų kitas vyras, jis prieš tai turėtų įgauti mano pasitikėjimą, kad suprasčiau, jog "galiu jam leisti" nedirbti penkis ir daugiau metų.

o atsakant i klausima apie nenorincius dirbti...Mielosios,kiek gi Alfonsu moterys islaiko ir ka?
gyvena,sako,kad myli,kad seima...moteris dirba,o vyras namie sedi.
Papildyta:

bet ten kolos pvz yra net zalios arbatos skanio
Kit Kat sokoladukas vien 500 skirtingu skoniu ir siaip grazi salis, Bet ten moters vaidmuo nuo seno,kaip mazgotes,kuri tik kazkur WW2 deka gavo tiek laisves,kad gali eit dirbti.(bet santuokos iki siol daugeliu atveju tevu nusprendimas)