QUOTE(Irena85 @ 2012 09 19, 10:06)
Taigi, jau net nebežinau, į ką ir kur kreiptis patarimo. O reikalas toks, kad žiauriai nesutariu su mama.
Yra toks pasakymas: Kad ir kokia ta mama, bet ji vis tiek mane myli, tai šioje situacijoje tai visiškai netinka, ir apskritai aš čia jokios meilės nematau. Visu pirma, tai čia reiktų mamai kreiptis pagalbos, nes tokiu savo elgiasiu ne tik kad parodo savo nemeilę, nepagarbą Jums, bet žlugdo Jus kaip asmenybę.
Vienintelis būdas, kuris galėtų pagelbėti Jums susigrąžinti pasitiėjimą, savivertę (arba ne susigrąžinti, o įgyti), Jums reikia atsiriboti nuo jos. Mama yra tas žmogus, į kurį mes turim norėti atsiremti, kuris turėtų mokėti paguosti, nuraminti, o kad pagimdė ir į moklus išleido, tai dar nereiškia, kad ji rūpestinga ir mylinti.
Dar vienas labai šaunus būdas - ignoravimas (jei jau šiuo metu galimybės neleidžia išsikraustyti). Laaabai puikiai suprantu, kad taisudėtinga, tačiau pažiūrėk į tai kaip į savo valios lavinimo pratimą. Jei ji priekaištauja, tada iš tavęs tyla, jei rėkia - tyla, jei ko klausia - atsakymai trumpi ir lakoniški. Turi parodyti, kad esi suaugus, kad pati esi sau šeiminikė.
Geriausias sprendimas - psichologo konsultacija. Nemanau, kad pavyks nueiti ten kartu su mama, bet pačiai Jums būtina. Ne tik mamai reikia suprasti, kad užaugote, bet ir Jums reikia stiprybės, kad išmoktumetė atsiriboti nuo jos neadekvačių pastabų, kritikos.
Įdomu, o kaip Jūsų draugas reaguoja į tokią sitaciją?