Agorafobija

kai parašei daugiau, man į PA tapo labiau panašu, tiksliau PA su agorafobija (čia, kai PA apima vietose, situacijose ar patalpose iš kurių ištrūkti arba gauti pagalbos, žmogaus įsitikinimu, gali būti sunkiau, tavo atveju, tai parduotuvės).

labai norėčiau įkišti savo trigrašį apie panikos mechanizmą.
Taigi, protingos mokslininkų galvos yra nustačiusios , kad PA atveju labai svarbų vakdmenį vaidina žmogaus mintys, įsitikinimai, intepretacijos apie jo kūne vykstančius normalius fiziniologinius procesus. Tos mintys beveik visada turi katastrofinį pobūdį: "aš išprotėsiu", "uždusiu", "nualpsiu", "man širdies priepuolis" ir t.t. nesvarbu dėl kokios priežasties atsirado pirminis fiziologinis simptomas (greičiau paplakė širdutė laiptais palipus ar pan.), bet tokios mintys turi galią užkurti milžinišką nerimo laužą, ir tada jau užsiveda pragaištingas PA ratas - man skauda širdį, aš nerimauju, kad man širdies priepuolis, širdis "išsigasta" ir ima dirbti greičiau, "man garantuotas širdies priepuolis, man niekas nesuteiks pagalbos", ima trūkti oro, "aš dūstu, vadinasi tuoj mirsiu nuo širdies priepuolio".... ir t.t.
Pvz. žiemą, su visa pūkine striuke, žmonių pilnoje parduotuvėje maniškis ima zysti po 5 min, būna toks visas nelaimingas, sukaitęs ir t.t. (turbūt šitoks vyrų elgesys pažįstamas mums visoms ). JIs tą situaciją interpretuoja taip: "mano kojos linksta, prakaitas žliaugia, širdis baladojasi - aš labai pavargęs, o mano žmona, nepaisant mano nuovarguo, tempiasi mane į parduotuvę, vaje koks aš nelaimingas". Ir tada nesivaržydamas ima demonstruoti savo nelaimingumą , vietoj to, kad įėjęs į parduotuvę tiesiog nusiimtų šiltą drabužį .
Jei į tokią pat parduotuvę tokiomis pat sąlygomis pateks žmogus, kenčiantis PA, scena bus visai kitokia. Karštis sukels širdies rimto pasikeitimą, atsiras tam tikras apsunkimas, gali tapti sunkiau kvėpuoti (parduotuvės juk nėra tinkamai vėdinamos), žmonių spūstys sukels tam tikrą įtampą, susierzinimą. Tokie fiziologiniai simptomai tokiomis pat sąlygomis išsivystys daugumai mūsų, bet PA patiriančio žmogaus interpretacija bus katastrofinė: "mano širdis daužosi, man silpna kojose, liejasi vaizdas akyse, man širdies priepuolis, tuoj nugriūsiu viduryje parduotuvės, žmonės eis pro šalį, niekas man neiškvies pagalbos, aš mirsiu..." Jis išsigas, bandys ieškoti galimybės atsilaisvinti veržiančius drabužius (kad netrukdytų kvėpuoti), ieškos būdų kaip ištrūkti iš patalpos.
situacija ta pati, fiziologija ta pati, skiriasi tik interpretacijos ir rezultatas gaunasi skirtingas...

Prieš užsivedant PA kokios mintys ateina į galvą, ko labiausiai baiminamės, kad atsitiks? Čia ir slypi šito vargo sprendimo raktas, užvedantis ir kūrenantis PA gaisrą

Na viskas aisku, kas ir kaip vyksta, o KAIP ELGTIS IR KA DARYTI, kad uzkirsti kelia siam "malonumui" ?
Matyt, kiekviena is musu ras siek tiek kitokiu budu, bet ar egzistuoja koks nors bazinis - esminis principas ?

Man sito viso esme kokia-i parduotuve eiti nebijau ir apie tai net negalvoju,kad eisiu ir bus blogai,ar nenoriu eiti,nes bus negerai .Visai apie tai nei minties ,bet va kartais ir beje kaip kuriose vietose vat uzeina toks negerumas ,todel sunku paaiskinti kas vyksta ir kodel .Matyt samoningai as pati to nejauciu,bet organizmas signalizuoja kokius nervinius impulsus .Nezinau kaip viska paaiskint ,tik tiek ,kad kai atradau tokias temas SM ,man tapo aiskiau,kad visgi cia ne sirdis stoja,ar dar kas darosi,o kad cia man viskas vyksta butent nerviniu pagrindu.Bet kuriai konkreciai priezasciai suverst visa beda ir nezinau.

Man lygiai taip pat - forumas padejo suprasti, kas cia per "nesamone", bet priezasciu, kodel tai vyksta galiu prisigalvoti iki begalybes, o kuri konkreciai, kas zino Kai paskaiciau, kad per PA nereikia pervertinti situacijos - tai priepuolio metu galvoje prasidedavo tikras minciu karas - is vienos puses tai, kas su manim vyksta vistiek ramybes neduoda ir kyla mintys "oj ko ta sirdis taip dauzos" ir pan., is kitos puses raminuos "nieko baisaus, viskas tuoj praeis", arba isvis bandau nukreipti kazkur mintis. Dabar, jei dienos metu kazka blogo pajuntu, tai ieskau staigiai ka nuveikti, pakeisti aplinka, kad automatiskai "persijungt" i kita rezima, o vakarui kol kas turiu tablete krentu kaip lapas miegot, ner kada prisigalvot...

Jeigu į klausimą: "KĄ DARYTI?" būtų vieno sakinio atsakymas, tikiu, kad jo autorius gautų 5 Nobelio premijas

galimybės yra trys:
1. labiausiai paplitusi - vaistai. Poveikis greitas, tačiau neilgalaikis, po vaistų nutraukimo pakankamai didelė atkryčio tikimybė. BŪTINA PSICHIATRO PRIEŽIŪRA! (rašau taip išdidintai, nes pernelyg daug atvejų žinau, kai žmonės išsirašo vaistų pas šeimos gydytojus ir susikelia sau šalutinius reiškinius, kurie tik apsunkina situaciją).
2. kur kas mažiau populiarus - psichoterapija. Jei naudojami tinkami metodai - poveikis lėtesnis, bet ilgalaikis, tikėtina, kad bus jaučiamas pagerėjimas ir kitose gyvenimo srityse (dėl PA, dėl agorafobijos ir jos keliamos izoliacijos žmogus gali patirti depresiją, papildomų sunkumų darbo srityje, konfliktų šeimoje ir t.t.). Tam tikros psichoterapijos rūšys yra efektyvesnės kovojant su PA nei vaistai, todėl vakarų šalyse - psichoterapija tokiais atvejais rekomenduojama pirmiausiai.
3. matyt pakankamai dažnas - savipagalba. Jeigu ji yra kryptinga ir racionali (ne alkoholis ir ne įvairūs kiti raminamieji ar populiariosios psichologijos literatūra ) - gal nebūtinai ypač veiksminga pačios PA atveju, bet ją lydinčius ir šalia esančius sunkumus gali padėti spręsti, o nuo to ir PA tikimybė mažėja.

Geriausiai iš šių trijų dalykų žinau apie PA psichoterapiją , todėl apie ją ir pasidalinsiu savo žiniomis .
PA atveju mes dažniausiai sutelkiam didžiausią dėmesį į konkrečius fizinius simptomus, todėl taip sunku galvoti apie psichologines šito sunkumo priežastis, nes fiziologija taip "akis bado". Bet esmė vis dėl to yra tame, kad PA yra lyg tam tikras atsakas į mūsų kasdienius sunkumus: problemas šeimoje, sunkumus darbe, viešo pasirodymo būtinybę, iškeltus reikalavimus, padidėjusį patiriamo streso lygį. PA įvyksta - ir tampa soliste mūsų gyvenimo scenoje, o tikrosios šaknys sėdi apdulkėjusios užkulisiuose.
Geras psichoterapijos planas vis dėlto turėtų didžiausią dėmesį sutelkti į ekspozicijas - t.y. sudarymą sąlygų, kad jūs išbūtumėte PA sąlygose, tol, kol jos intensyvumas sumažės. Tai gali būti dirbtinai sukurta situacija terapeuto kabinete, nebūtinai reikės tai daryti parduotuvėje pvz. Šitas metodas remiasi idėja, kad mūsų organizmas negali ilgai būti degimo būsenoje, galų gale mes prisitaikome (taip kaip prisitaikome prie gasdinančio draugės šuns, kurio vien vaizdo iš pradžių bijome, bet galų gale jau leidžiamės uostomi:). Taip, kaip išmokstame panikuoti - lygiai taip pat galime ir išmokti to nedaryti .
Kita - labai svarbi dalis - darbas su įsitikinimais apie PA metu vysktančius procesus, apie savo nesugebėjimus ištverti nerimo situacijose (t.y. jei pagalvojote, kad tas viršuje aprašytas metodas yra ne jums, nes skamba pernelyg baisiai ).
Bet sunkiausias darbas būna, kai reikia įtikinti žmones atsisakyti įvairių saugumo elgesių (tai, ko žmogus imasi, manydamas, kad tai sumažins PA įvykimo tikimybę arba PA metu apsaugos jį nuo blogiausių pasekmių: pvz. dėmesio nukreipimas, tabletytės turėjimas ir t.t.) ir saugumo žmonių pagalbos (tai žmonės, kurių prašoma pagalbos, palydos ir šalia kurių, manoma, PA neįvyks). Nes tie "triukai" yra vieni iš stipriausių PA palaikančių veiksnių

Sveiki
Jungiuosi prie jusu. Manau kad ir man yra tie panikos priepoliai. Labiausiai bijau mirties, ta prasme uzspringt ar mirt nuo kokios ligos. Labiausiai kaltos tai mano tos kvailos mintys. Tik susergu kokiu gripu ar sinusitu ir pradedu visko prisigalvot. Pirma karta tai net nesupratau kas su manimi darosi, kai susirgusi paprasciausiu sinusitu alpt pradejau, sirdis dauzytis pradejo kad siaubas... O pasirodo prisiklausiau visokiu kalbu, kad nuo sinusito tie puliai gali pereit ant smegenu, tai po to net greitaja teko kviest, bet suleidus raminamuju visi blogi simptomai iskart dingo. Tai paskui teko pas psichologe, pas psichiatre apsilankyt, nustate depresija su nerimo sutrikimu. Parase antidepresantu, lexotanilio tai vos uzeidavo kokios baimes tai tuoj tu vaistu isgerdavau ir nusiramindavau. O tas baimes man ivare ligoninej, kai dare viena neplanuota operacija. Atvaziavau i ligonine galvojau kad tik uzdegimas, o man sako ruoskis po pusvalandzio operacija, dar prikankino visokiais tyrimais, tai tokia baime buvo tada ivare kad siaubas
O uzspringimo baime man atsirado po to kai maciau kaip mano mociute ligoninej mire uzspringusi... Dabar kas kart valgant, nors atrodo ir negalvoju, bet pasitaiko kad vos neuzspringstu, o tada pradeda labai smarkiai sirdi must...
Bandau kovot su savo baimemis bet man nelabai iseina.
Gal kas galetu ka patart mano atveju?

Tu labai pastabus ir analizuojantis žmogus, gerai atseki ryšius tarp praeities išgyvenimų ir dabartinių baimių , todėl, manau, psichologinės konsultacijos tau galėtų duoti pakankamai daug naudos, gal net daugiau nei vieni vaistai Ar bandei ilgesnį laiką lankyti psichologo konsultacijas, gal kokią psichoterapiją?

Labas rytas, vis dar uzeinu paskaitineti sio skyrelio, kadangi vienu metu buvo labai aktuali tema, net draugu jame susiradau , iki to laiko galvojau , kad as veinintele tokia, kad tik man taip buna o visi kiti sveiki, bet kai perskaiciau kiek daug zmoniu taip serga, tuomet supratau, kad tai nera mirtina liga ir kad galiu tai kontroliuoti.Buvo laikas kai buvau beprotiskai persigandus, kadangi labai siubavo zeme po kojom (po vieno apsilankymo pas angiohcirurga, kuris man sake , kad gali taip buti, taip ir atsitiko), bet po visu tyrimu ir atsakymu, kad as sveika, jie man praejo, na pasitaiko kartais, bet vis manau, kad tai nerviskai, nuo miego trukumo, zemo spaudimo ar pan...Be to isigijau suny, tai auginu du mazus vaikus ir visai nebeturiu laiko skaitineti apie ligas, nors anksciau neiseidavau is ligu temu, visus sunkiausiu ligu simptomus sugebedavau pritaikyt sau, jei skauda galva, ar pykina ka nors ne to suvalgius -viskas man insultas, jei maudzia mente ar ranka-man infarktas, na ir t.t
Viena niekur neidavau, nors buvo vasara, as tunojau uzsidariusi namie, tik su vyru isikibus i paranke jausdavaus drasesne, kaip gaila kad man tada nieks nepasake kas man daros, is gyvenimo istryniau dvi vasaras, jos malonumus ir tik po dvieju metu supratau kas man yra.

Na psichologo konsultaciju nelankiau, bet pas psichiatra teko lankytis pusantru metu, nes kai man nustate depresija, tai turejau gert antidepresantus, tai kas menesi teko pas gydytoja lankytis...
O kokios psichoterapijos padeda nuo tokiu baimiu?

bitemaja , aciu uz tiek daug informacijos tikrai labai sunku yra buti " degimo " situacijoje tol kol prisitaikysi .... nes atrodo kad neprisitaikysi , o greiciau mirsi jei nebegsi perdeta reakcija , bet saltu protu ir zinojimu viska galim suvaldyti .... man jau n kartu atrode kad as alpstu , gatvej , parduotuvej , bet kaip nenualpau taip dar nenualpau ....

Spresti sias bedas turi metodu ir gali padeti beveik visu psichoterapiniu krypciu specialistai - ir psichoanalitines, ir psichodinamines, ir kognityvines, ir kitu mokyklu atstovai. Svarbiausia susirasti psichologa ar psichoterapeuta, kuriuo pasitiketumete, ir pasiryzti ilgam ir kartais labai nelengvam darbui su savimi. Tiesiog norisi padrasinti, kad panikos priepuoliai yra tikrai vieni is tu simptomu, kuriems iveikti psichoterapine pagalba yra labai efektyvi.

na as ir jau turiu sia problemele pora meteliu. pats pirmasis kartas kaip ir siandien pamenu, stovejau darbe ir siek tiek skrandis sustojes buvo, kaip staiga apeme toks galvos ir ranku aptirpimas,galvojau, kad nualpsiu, bet nenualpau, bet isgastis buvo toks didelis, kad po siai dienai apima panika, kad nualpsiu lauke, parduotuvej ar dar kur nors. pradzioje ieskojau kas tai galetu itakoti, pasidariau begale tyrimu, ir striuma ir echoskopai vidaus, buvau pas neuropatologa ir taip toliau. niekas nieko nerado. grindzia viska mano jautrumu. is pradziu pykau, nes galvojau, kad nusisneka. o dabar jau pati zinau, kad kiekviename zingsnyje vis del kazko panikuoju, ir tuoj kyla panika ir svaigimas. neuropatologe israse lexotanil, reikes pradet vartot, siaip per ta laika gydytoja ir visokiausiu buvo prirasius ir nuo spaudimo ir nuo galvos svaigulio, bet nieks taip konkreciai ir nepadejo. siek tiek dedu vilties i ta lexotanili. mano mama galvoja kad as cia kazko prisigalvoju, kad reikia daugiau veiklos. bet ir turiu as tos veiklos, kartais net uzsimirstu apie tuos panikos priepuolius, bet staiga ima ir apsvaigsta viskas. tai kaip ir tas uzimtumas ir ne kuo detas. seku save, bandau tiksliau suprasti kokiu momentu tai buna. kai uzeina, tai net pastebejau, kad ar tai pamirstu kvepuot ar oro truksta. na baisiai nemalonus tas jausmas, prakeikiu ta diena kai jis prasidejo. kiekviename zingsnyje atrodo,kad kazkas nutiks. tik radus sia temele, apsidziaugiau,kad as tokia ne viena .