Agorafobija

Na matai parecatomolio gal sioje grupeje lyginti yra nelabai tikslu. Bet terapine doze mano manymu yra ta, kuri palaiko stabilia busena, taciau nesalina priezasties, t.y. niekada nebus panikos atakos gerian terapine doze, taciau negaunant gydomosios dozes, nepasalinsi defekto.

Na, galiu pacituoti farmakologijos vadovėlį:

Terapinė vaisto dozė yra tokia, kuri sudaro efektyvią preparato koncentraciją kraujyje ir audiniuose, bet nesukelia nepageidaujamų reiškinių (arba jie labai neryškūs).

Terapinė dozė gali būti slenkstinė, vidutinė ir maksimali.
Intervalas nuo slenkstinės iki maksimalios vaisto dozės vadinamas specifine terapinio veikimo platuma, nuo minimaliose terapinės iki minimalios mirtinos - terapine platuma.

Aš tai netikiu, kad išvis vaistai gydo panikas. Nuramina, tuo metu palaiko būseną, bet kad gydo Nesuprantu tada kam kankintis jei yra tokių stebuklingų vaistų? Pasakykit ir man, aš irgi noriu pasveikt....
Aš net nesuprantu kodėl nerimas, panikos siejami su depresija ir geriami antidepresantai Jiegu nėra depresijos, argi tie vaistai tikslingai veikia?

Visiškai sutinku. Ir nesuprantu, kodėl gydytojai nuo panikos priepuolių rašo antidepresantus. Matyt, tikrai per mažai dar apšviesti bent Lietuvos medikai apie ligą, kuria sergantys dar visai neseniai buvo nurašomi, kaip psichiniai ligoniai, nes prisigalvoja sau ligų lygioj vietoj. Vienintelis vaistas nuo panikos priepuolių yra darbas su savim! Arba bent jau didesnis užimtumas, kad neliktų laiko ir jėgų panikuoti

Aš irgi sutinku, kad vaistai - ne išeitis. Jie suteikia laikiną palengvėjimą, bet problemos neišsprendžia. Iš tiesų, svarbiausia - darbas su savim (bet nelengvas koks... )
O kodėl nuo panikos priepuolių rašomi antidepresantai... Man gydytoja yra sakius, kad jie palengvina bendrą būklę. Ir dar sakė, kad Lietuvoje jų yra skiriama akivaizdžiai per daug (t.y. nesant indikacijų). Manyčiau, pagrindinė priežastis - farmacijos įmonių agentai gerai padirbėjo (jie apskritai labai darbštūs )
Bjauriausia, kad nuo vaistų tampi priklausomas (bent jau psichologiškai).

Matyt neturi galimybių skirti kitokio gydymo. Ar galėtum lankyti psichoterapiją?

Panikos sutrikimai gali būti gydomi tiek medikamentais, tiek psichoterapija. Geriausių gydymo rezultatų galima pasiekti kombinuotu gydymo metodu. Ilgalaikiai rezultatai yra geriausi, jei buvo taikomas kombinuotas gydymas. Panikos sutrikimų įveikimui gali būti naudojamos įvairios psichologinės intervencijos. Sėkmingiausia yra laikoma kognityvinė-elgesio terapija. Jei gyvename didmiestyje, rasti psichoterapuetą lengviau, bet provincijoje

Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami bendzodiazepinai ir antidepresantai. Gydymas medikamentais yra naudingas tuo, kad padeda gana greitai pasiekti teigiamų rezultatų, būsenos gerėjimas stebimas nuo pat pirmųjų gydymo savaičių. Tačiau medikamentai sukelia priklausomybę.

Tik ar jums tikrai panikos priepuoliai? Nes tema apie agorofobiją Nors tiek agorofobija, tiek panikos sutrikimai priklauso nerimo sutrikimams, tačiau šiek tiek skiriasi gydymo būdai ir terapijos...

Sutinkate jus ar ne bet yra taip kaip yra.
Visu pirma reikia isisaiskinti kas sukelia panikos atakas, jei depresija tuomet ja ir reikia salinti ir tada praeis kartu ir panikos atakos. Bet kadangi dabar inrenetas musu gydytojas, tai visi labai protingi darosi ir tampa gydytojais, pasiskaito pora straipsniu ir galvoja kad jie tampa gydytojais, taciau taip tikrai nera.
Labai daug ka duoda "poxuizmas", jis net vezius netiesiogiai isgydo, bet labai daznai zmones negali tapti tuo kuo nebuvo visa gyvenima.
Jei zmogus mano kad panikos ataku neisgydys vaistais tai tegu ir nesigydo ir is vis nenaudoja vaistu, nes jis tuo netiki, reikia atsiminti viena dalyka NIEKADA NEPADES TAS KUO NETIKITE!
Tikekite tuo ka darote ir jums gausis

Vertebra, nas as zinoma tikrai neturiu issilavinimo medicinos ir tikrai negaliu gincytis apie tai ko nesimokiau. Bet kaip suprantu tu tai mokaisi, tai tada gal gali paaiskinti kodel gydytojai naudoja terminus "terapine" ir "gydomoji" doze? Ka jie turi omeny?

Kad ir kokie protingi bebūtų straipsnių prisiskaitę, vis tiek nei savęs pakonsultuot negali, nei recepto pasirašyti. Psichologas pats savęs irgi nekonsultuoja, nors žino visas metodikas, terapijas ir kaip jos veikia, o kreipiasi į supervizorių.

Gyvenimas provincijoje jau savaime psichoterapija Na čia miestietišku gyvenimo tempu ir dulkėm apsinuodijusios miestietės nuomonė... Kartais galvoju, kad ne tokių jautrių nervų ir psichikos žmogui, kaip aš, gyventi įprastą "rutininį" gyvenimą... Ir išvis, kai akys kasdien atsimuša į mūrines sienas, o ne klaidžioja pievomis ir toliais, tai kaip gi gali nekilti nerimas ir baimės visokios... Na aš čia iš savo varpinės kalbu ir jautrios prigimties žmonių...

O šiaip sutinku, kad ir psichoterapeutas nepadės, jei žmogus nejaus begalinio noro pasveikti. Gal kažkam ir reikia, kad kas nors iš šalies pakalbėtų patartų, bet tikrai galima pasveikti ir be niekieno pagalbos, visiškai gali pakakti tiesiog atrasti stiprybės šaltinį, nesvarbu, ar tai būtų kažkoks žmogus, muzika, tikėjimas, veikla, gal net darbas.

Žinot, kaip aš pasveikau po beveik pusę metų, beveik kasdien kamavusių priepuolių? Tiesiog tada buvau studentė ir laukė praktika vienoje įmonėje ir aš labai bijojau, kad negalėsiu ten nė valandos išsėdėti, nes iškart darysis bloga ir turėsiu lakstyt į lauką kvėpuot gryno oro, kad nors kiek pagerėtų. Su siaubu bandžiau įsivaizduoti, kaip tai atrodys. Ir ką jūs manot? Nuo pirmos praktikos dienos nebebuvo nei vieno priepuolio... O paskui labai greit įsidarbinau, atsirado visokios veiklos, paskui buvo visokių pokyčių gyvenime, viskas lėkė ir keitėsi, o visai neseniai kažkaip nusėdau, viskas nusistovėjo, beveik susidėliojo į vietas ir.. vėl užpuolė panikos atakos... Gerai, kad dabar jau žinojau, kad man viskas gerai su širdele ir tik reikia kantriai visa tai iškęsti... Nors vis tiek kaskart būna labai baisu... Bet galiu pasidžiaugti, kad kažkaip susiėmiau ir neleidau priepuoliams įsivažiuoti. Aišku privengiau visko, kas skatina juos (mano atveju širdies permušimą, nuo kurio dar visokie dalykai prasideda) – stiprios kavos, alkoholio, neišsimiegojimo ir pan. O dabar labai noriu pradėti lankyti jogą, nes visu organizmu jaučiu, kad man to reikia. Ir išmokti nebūti tokiai piktai ir greitai užsidegančiai, nes pyktis kelia vidinę įtampa, o ji – tiesus kelias į priepuolį. Ir dar noriu susirasti daug širdžiai mielų užsiėmimų, nes iki šiol labai daug savo laiko iššvaistydavau veltui – kompiuteriui (nors ir rasdavau internete daug naudingų dalykų), televizoriui ir pan. Ir kai galėsiu didžiuotis pati savi, kad daug naudingų sau ir kitiems dalykų padariau ir negaišau laiko niekams, žinau, kad visos panikos ir visi nerimai taps tik blankiu prisiminimu

Na va kokį rašinėlį parašiau Aišku kiekvieno žmogaus situacija individuali, kiekvienas turi savas priepuolių ir psichologinių ligų atsiradimo priežastis. Bet būtent jas, mano manymu, pirmiausia ir reikia naikinti.

Man nuo vaistų tik blogėjo. Psichoterapija padeda. Ir net visiškai pasveikus, tikriausiai ir toliau ten lankyčiausi. Pažinimui savęs. Daug į ką dabar žiūriu kitaip nei anksčiau, daug labiau sutariu su kitais, o svarbiausia - su savimi.


*Gal taip atrodo kol to neturi? Man, miestietei, apsigyvenimas provincijoj sukėlė neigiamus pojūčius. Esu jautri kritikai, apkalboms, mažo miestelio visoms neigiamoms savybėms. Pas mus to apstu.
**Va būtent. Dėl to ir nesuprantu kuo gali padėti vaistai. Juk jie nepakeičia požiūrio, nepanaikina priežasčių.

Truptį offtopic

QUOTE(vovere74 @ 2009 11 17, 19:05)

*Gal taip atrodo kol to neturi? Man, miestietei, apsigyvenimas provincijoj sukėlė neigiamus pojūčius. Esu jautri kritikai, apkalboms, mažo miestelio visoms neigiamoms savybėms. Pas mus to apstu.

<{POST_SNAPBACK}>

Na, jei kelčiausi į kaimą, tikrai tikrai tik į vienkiemį tarp miškų, kur artimiausias kaimynas už minimum 500 metrų Žmonės, ypač Lietuvoj, praktiškai visur ilgainiui pradeda nervinti ir erzinti. Čia plačiąja prasme sakau, apie visą standartinę elgseną ir stereotipinį požiūrį, o ne apie atskirus nuostabius individus

Man išsivaduot nuo panikos atakų padėjo psichoterapija. Ne vaistai.
Gal pasipasakosiu... Prasidėjo viskas prieš 12 metų. Aišku, galvojau kad man: su širdim blogai; gal leukemija; gal auglys galvoj; ir t.t. Aišku, buvo daug tyrimų ir - "viskas gerai". Galiausiai poliklinikos neurologė parašė kortelėj diagnozę ir išrašė receptą bromazepamui. Ir nieko nepaaiškino. Tik pamačius, kur mokausi (o mokiausi vienoj menų institucijoj), pasakė: "tai čia viskas normalu, pas jus ten visi jautrūs" Ir viso gero.
Na ką, pagėriau aš to bromazepamo, pavaikščiojau apspangusi, o paskui viskas nuo pradžių. Žodžiu, kelis mėnesius jaučiausi taip, kad žodžiais sunku apibūdinti. Viena išeiti bijodavau. Panikos priepuoliai buvo labai dažni. Galiausiai atsidūriau pas psichoterapeutę. Jos dėka išėjau iš tos būsenos. Be vaistų. Priepuolių baimė išliko, bet bent pradėjau iš naujo gyventi (nes prieš tai jaučiausi kaip suparalyžiuota... visom prasmėm...)
Grįžtant prie vaistų, jų man dar teko "paragauti" Tokio klonazepamo. Labai gerai nuima nerimą. Nebaisios tada jokios panikos atakos, išvis niekas nebaisu Baigėsi tuo, kad gerdavau tas tabletes reikia nereikia (nesunku save įtikint, kad reikia). Gydytoja kažkada išrašė mažą kiekį ilgam laikui, kad nepiktnaudžiaučiau, o vaistinėj kažkodėl negalėjo trečdalio pakuotės parduoti, sakau: nieko tokio, paimsiu visą (tiesiog nušvitau iš laimės!). Ir t.t... Paskui susiėmiau ir atsipratinau nuo tų vaistų... išgerdavau tik, kai labai reikėdavo... Kai ėmėm planuoti vaiką, mečiau visai. Trejus metus gyvenau be vaistų. Deja, dar maitinant vaiką vėl atsinaujino panikos atakos. Vėl apsilankiau pas psichoterapeutę, ji minėjo, kad antidepresantai galėtų padėti greičiau išeiti iš tos duobės, bet, sako, ar verta nutraukt maitinimą - juk galima apsieiti ir be vaistų. Ir vėl išsigelbėjau iš panikos be vaistų.
O dabar spintelėj vėl turiu raminančių, pasiprašiau šeimos gydytojos - tiesiog kad turėčiau, "jeigu ką". Ir vėl tas "jeigu ką" virsta narkomanija, kitaip negaliu pavadint
Nenoriu pasakyt, kad vaistų nereikia išvis. Ar reikia, ir kokių reikia, turėtų nuspręst gydytojas, atsižvelgdamas į konkretų atvejį.
Bet vien vaistai tikrai neišgelbės. Nes už biocheminių procesų smegenyse tikrai yra kažkas giliau, ir tuos giluminius dalykus irgi reikia tvarkyti.