Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

vėl sausa statistika ištraukta iš konteksto. Pati nemažai dirbau su statistika, duomenų apdorojimais, analize. Žinau kas yra mokslinis tyrimas ir žinau, kad plika statistika nieko nereiškia, nebent norėtumėt pademonstruoti pokyčius.



Įrodykit, kad būtent moterys nemoka gyventi šeimoje? Skyrybos šeimose dažniausiai įvyksta dėl nemokėjimo gyventi vienas su kitu, t.y. ABU nemoka gyventi, sutarti, susikalbėti. taigi, nemėtykit akmenų tik į moterų daržą, gerbiamasis.



Medinio organizacija, kaip tamsta išsireiškėte, mėgina išspręsti tėvo dalyvavimą vaiko gyvenime ne iš tos pusės. Atleiskit, bet mano manymu, karo paskelbimas šeimose, nėra sprendimas.
Jūs čia kalbate tik apie vyriško EGO patenkinimą. Bet kur šitose teorijose figuruoja vaiko interesai? Kur dingsta vaikas šitoje žodžių tiradoje.
O gal Jūsų vyras lakstė po barus todėl, kad nebuvo dar subrendęs santuokai? Ir Jums tikrai pasisekė, kad jo asmenybės branda sutapo su Jūsų benru gyvenimu. Sveikinu.



Pamėginkit pats į lyderius prasimušti Tada nereikės bijoti vargšams vyrams, kad neturi lyderio, kuris apgintų juos prieš tas raganas moteris. Bu bu bu... kaip baisu...

Jei žinojote, kad tai diskusija be pabaigos, tai kodėl į ją įsivėlėte ir leidotės į beprasmius pokalbius su kvaila tamsia moteriške, o šviesusis Prometėjau, nešantis šviesą į mūsų tamsius protus.






Medini, tai temos autoriaus postai, kurie labai aiškiai parodo, kokia žmogaus pozicija. Beje, ji išties nepritaria tamstos karo šūkiams.

Noriu baigt tą diskusiją reziumuojant:
Tamstos pozicija be abejo revoliucinga, tačiau skelbianti karą. Deja tas karas labiau palies ne moteris, kurias norite nubausti už nežinia kokius nusikaltimus, bet tai skausmingiausiai palies vaikus. Tebunie, jei Jūs taip mylit vakus, kad dėl savo vyriško EGO paniekinsit jų poreikius.

Mano pozicija yra labiau orientuota į vaikų poreikius turėti šeimą, kad ir subyrėjusią, bet lengvai pasiekiamą tėvą ir motiną, streso nebuvimą, kurį užtikrina taikūs santykiai tarp dviejų gimdytojų.
STOP KARUI ŠEIMOSE!

Bet žinoma, Jums geriau žinoti. Pasak vieno rusų klasiko: "Žiraf balšooooooi, jimu vidnei".

Skyrybos šeimose dažniausiai vyksta moters iniciatyva. Dabar statistikos nepateiksiu, bet apie 65-70 proc iniciatyva būna iš moters pusės. Taigi moterys nemoka sugyventi šeimoje labiau, nei vyrai.

Kodėl įsivėliau... Man ši tema skaudi. Kartas nuo karto bandau išreikšti tai, kas yra mano viduje, savo mintis, savo lūkesčius. Žinau, kad tai beprasmiška, bet tam tikram laikui šis procesas mane "neša". Deja po to tenka už tai mokėti beviltiškumo pojūčiu. Ir dar... dar aš vis tiek tikiu, kad mano argumentai, mano mintys gal įkris nors į vieną galvą. Gal tai ką aš rašau, tai ką mąstau nėra beprasmiška, gal kas nors susimąstys kodėl jis galvoja taip, kokios priežastys...
Žmonės pilni stereotipų. Žmonės tingi mąstyti. Žmonės nemėgsta, kai kas nors priverčia juos mąstyti tuos stereotipus griaudamas... O man nepatinka nemąstantys žmonės... turiu ir tam tikrų savo priežasčių rašyti tai, ką rašau, net keleta. Bet tai tegu liks tik man...
Papildyta:

Jūsų pozicija yra nedaryti nieko. Tokią poziciją suprantu, tai stipriojo pozicija. Tai būdas išlaikyti pranašumą bandant sumenkinti esamą problemą ir dėl tos problemos apkaltinant patį nuskriaustąjį...
Jūs sakote, kad jei vyrai įgaus tokias pat teises kaip moterys, tai nukentės vaikai. O aš sakau, kad vaikai tikrai nenukentės labiau, nei kenčia dabar. Priedo, jei moterys nebesijaus visagalės, tai vaikai ir laimės, nes tokių moterų sprendimų "eik lauk, palik viską ir mokėk išlaikymą" bus mažiau.
Jūs sakote, kad aš noriu apginkluoti tėvus. Galbūt. Bet moterys ginklus jau turi. Gal jei abiejų pusių jėgos bus lygios prasidės taikos derybos? Stiprus nesideri su silpnu, jis tiesiog valdo. O aš noriu, kad jėgos būtų lygios.
Jūs tikitės, kad stiprusis kada nors supras, kad jis turėtų savanoriškai atiduoti dalį savo valdžios silpnajam. O aš noriu tą dalį atsiimti pats. Manau akivaizdu, kad mano būdas veiksmingesnis.


Argumentas mano toks - Jei Inga Rinau nebūtų buvusi įsitikinusi, kad ji yra visagalė, tai Luisa būtų nukentėjusi mažiau. Ir šito jūs nesugebėsite paneigti.

Beje, ir aš turiu savų priežasčių rašyti tai, ką rašau. Todėl man nerūpi vyriško EGO patenkinimas, o labiau žiūriu į tai, kas reikalinga vaikui. Ne mamai, su savo principais, pykčiu, ne tėvui, kuris tapo silpnąja lytim nuolat inkščiančiam ir zyzinčiam, kad jis vargšas ir boba jam gyvenimą suėdė. Vaikui. Vaiko poreikis turėti mamą ir tėtį. Patikėk, ir man ta tema skaudi. Žinai, per savo netrumpą gyvenimą iš vyrų pusės patyriau tiek, kad bet kuriam maža nepasirodytų, tačiau nenurašau visų vyrų į kiaulių, prievartautojų ir kitokių bjaurybių sąrašą. Iš Jūsų pusės matosi, kad visos moterys-motinos yra nurašytos į... į... net nerandu žodžio į ką.

Jūs vel matote mano žodžiuose tai, ko ten nėra.

Beje... ar peržvelgėte tėvų internetinę svetainę? Ar nenustebote, kad ten akcentuojama tai, ką aš rašiau šioje temoje? Mane tai tikrai nustebino, nes tai atitinka mano mintis. Reiškia aš nesu vienas. Ir aš teisus, sakydamas, kad greitu laiku šis judėjimas taps svarbiu.

Deje tik taip tu supranti vyrus. Nesubrende vyrai i santuoka paprastai nelipa, arba lipa moters prispausti. Vyrai laksto ir namuose nebuna, del to kad godziama saviraiska namuose. Viskas jiems draudziama. O ka daro namuose viskas paprastai yra kabinejamas. Reik keist mastyma. Mano vyras ir nuo kompo nenulipa bet mazai del to priekaistauju. Nes zinau kad uz tokio istekejau ir toks liko nebandau pakeist ar varzyti laisviu. Negi 30 metu jau subrendusi imsi auklet.
O mamos skyrybu atveju daznai santazuoja ex. Tu vaiku nematysi jei man geras nebusi.

Kokia bebutu skyrybu priezastis tevas turi matyt vaika, kokia bebutu asmenybe. Mano pasisakymai nieko nepakeis. Durnu bobu bus visada. Bus vyru kurie ziuriu kas po sijonu yra, o ne moters galva. O vaikai kentes toliau. Vyrai bus diskriminuojami vaiko auginimo atzvilgiu. O pagarba seimai ir vaikams cia jau nuo auklejimo turi buti diegiama.

Pagalvojau... ko gero pats geriausias variantas būtų, jei rezultato būtų siekiama abiem keliais kartu. Ši šeima, kuri čia rašo galėtų stengtis auginti vaikus taip, kad jie mokėtų sugyventi šeimoje. O aš galėčiau surinkti ir apginti tuos, kuriems nepasisekė, kuriems toks auklėjimas nepadėjo

Jei Jūs manote, kad mėginti išlaikyti gerus santykius, tada, kai skauda, kai žaidžia nuoskaudos, asmeninės ambicijos ir keršto troškimas (beje, visa tai iš abiejų pusės) yra nedaryti nieko, tai Jūs nė velnio nenusimanote nei apie žmones, nei apie žmonių elgseną. Tai yra beprotiškai sunkus darbas, reikalauja nepaprastai daug jėgų, kantrybės, perlipimo per save.
O kur vyrai, trenkiantys duris ir išlekiantys iš paskos naujo sijono? Daug tokių vyrų. Būkit geras, nekiškit vėl savo statistikos apie tuos, kieno iniciatyva skyrybos. Dažnas variantas yra skyrybos kartu suvokus, kad nieko neišeina. Daug situacijų yra kai moteris išvaro vyrą, taip pat nemažai ir tokių vyrų, kurie išlekia užtrenkę duris, nes jie neatlaiko šeimą ištikusios krizės, staiga staiga supranta, kad santuoka apkarpė sparnelius ir turi savo gyvenimą sieti su keliais žmonėmis, o ne vaikščioti kaip katinui, prie ko buvo pripratęs. Taigi, yra bent trys skyrybų modeliai. tad nepradėkit vėl man pudrint smegenų.
Taip, kol žmonos su vyrais kariaus, tol vaikai kentės.
Rinau pavyzdys yra atskiras. Mano manymu, ta moteris nieko negalvojo, kai šitaip elgėsi. Tik vėliau, pamačiusi, kad šuds gaunas, ji pradėjo apeliuoti į motiniškus jausmus vaikui. Mano manymu ši situacija iš esmės yra iškrypus ir neturėtų būti rodomas kaip pavyzdys diskusijoje.
Papildyta:


Sprendimas. Tokių kaip mes yra nemažai. Pasiskaitinėję savo puslapį radote tokių kaip Jūs. Valio.

O aš manau, kad būtent šis pavyzdys yra puikus. Juk jūs puikiai suprantate, kad vienintelis dalykas dėl ko "susimovė" Inga - tai netikėjimas, kad vyras sieks auginti savo vaiką. Ir tik laimingo atsitikintumo dėka yra teisinės priemonės tai įrodyti. Jei Michaelis po metų būtų nusivylęs- niekas nebūtų nustebęs.
Pati situacija nėra niekuo ypatinga, sutiksite su tuo. Tokių tūkstančiai. Vienintelis skirtumas, kad šiuo atveju yra teisinės priemonės kaip tėvas gali kovoti už savo teises. Jam tiesiog pasisekė. Tiems tūkstančiams tėvų tokia sėkmė nesišypso.
Paskaitykite straipsnį, paskaitykite puslapį. Ten yra tyrimai kiek tokio simptomo moterų yra. Ir tokių yra visose šalyse, visokio auklėjimo... Gal greitai tai taps psichikos sutrikimu...
Aš sutinku, kad labai gerai būtų, jei visi sisikibę už rankučių bendrai nuspręstų ką daryti, kad vaikui būtų geriau. Bet taip juk nėra... O jūs užsispyrusiai kartojat - reikia, kad taip būtų. Reikia, argi aš prieštarauju. Taip par reikia, kad taika visame paaulyje būtų, kad bado nebūtų, daug ko reikia. O ką konkrečiai jūs padarėte, kad padėtis pasikeistų? Ir nereikia apie tai, kad jūs savo vaiką auginsite su tokiom intencijom... Nežinot koks jis užaugs ir koks bus.

Medini, gal liausitės vaidinęs. Kuomet uždaviau jums klausimą ar įsivaizduojate save savaitgalinio tėčio vaidmeny, atsakėte, jog jokiu būdu to negalėtumėt sau leisti. Lygiaverčiai mąstant jūsų vaiko motinai lieka viena išeitis - pasitelkti į karą teismus, visuomenę, galima ir politikus pritraukti ir pradėti ilgametį karą. Nes juk jūs mąstantis žmogus negalite prisimastyti iki minties, kad galima auginti ir dalyvauti vaiko gyvenime ir susitariant su mama, kad tarkim vaikas savaitę gyvena su mama, o savaitę su tėčiu. Ne. Jūs, kaip avinas įsirėmęs ragais į sieną šaukiate :"vaikas turi likti man man ir tik man". O gal būtų galima tyliai suitarti, kad ir po skyrybų vaikas liktų abiems.

Taip, kad jūsų paties požiūris tik patvirtina stereotipą, kad tai ne karas dėl vaikų, tai karas dėl ambicijų.

P.S Lauretoms ir kitiems dalyviams: temoje kalbame ne apie Medini, o apie požiūrį bendrąja prasme.

Taip neidealios. Yr vienas rusiškas pasakymas, labai tinkantis: "simja ni bez urodov". Aš visom keturiom už tai, kad tokios motinos būtų stebimos tarnybų, o reikalui esant ir apribotu motinystės teises. Bet mes kalbames apie normalią moterį, ne apie tokias išgamas. Jei pradėsim apie išgamas, tai galiu paminėti, kad yra vyrų, kurie metų metus prievartauja savo vaiką. Be abejo, yra moterų, kurios užmerkia akis prieš tokį elgesį ir apsimeta, kad nieko nemato, nežino. tai, ką, dabar visus vyrus laikyti pedofilais, blogais tėvais, nes keli iš jų giminės taip elgiasi? jei ne, tai kalbėdami šia tema palikim tokius iškrypinus ir nukrypimus nuo normos kitoms tarnyboms (galima sukurti kitą temą, kur bus nagrinėjamas vaikų teisių užtikrinimas teisiškai ir kaip tai vykdoma realybėje). Kalbame apie normalią moterį, mylinčią savo vaiką ir normalų vyrą, mylintį savo vaiką nemažiau nei jo buvusi žmona. Jei abu myli, tai kodėl taip sunku suprasti, kad neverta skelbti karo? Na, dėl vaiko... A?

Gerai... Paklausiu jūsų paprastai. Ką turėjo daryti Michaelis, kad Luisai būtų geriau? Dėl tarimosi su Inga galite nerašyti - manau žinote kiek kartų buvo bandoma tartis. Atsimušė į sieną. Ką jis turėjo daryti? Konkrečiai?
Vat tarkime aš esu tokioje situacijoje, aprašau čia sukūręs temą ir klausiu patarimo braukdamas vyriškas ašaras - "ką gi man dabar daryti"?
Papildyta:

Todėl, kad jų jėgos nelygios. Motinos teisės "stipresnės" nei tėvo. Ir jie žino tai abu. Čia panašiai jei jūs sėdite lėktuve prie lango, gėritės vaizdu, o prieina kitas žmogus ir sako - aš labai norėčiau sedėti prie lango - gal galime apsikeisti? Suprantu, kad pavyzdys silpnas, bet gal tik ir toks?

Hmmm... baisu man ir įsivaizduoti, kas bus iš to vaiko, šitaip tampomo kas savaitę nuo mamos prie tėčio. faktas tas, kad vaikas turi turėti pastovią gyvenamą vietą. tam reikia užtikrinti vaiko psichologini komfortą. Norim užauginti neurotiką? tampykim vaiką. Bet Jūsų mintis tikrai teisinga, kalbant apie tai, jog tai yra karas ne dėl vaiko, o ambicijų. mano manymu, išsiskyrus tėvams, buvusiam sutuoktiniui turi būti visada atidarytos duris tiek į namus, tiek į vaiko gyvenimą. Be abejo, sunku laviruoti įvairiose situacijose, todėl buvusiems sutuoktiniams tektų kalbėtis tarpusavyje daugiau, nei kad tai darė santuokoje. Jie turi kalbėti apie savo planus dėl vaiko, kad nebūtų pykčio, jog planavau planavau, o tas deb... atėjo ir sujaukė mano planus savaitgaliui, trečiadieniui ar visam mėnesiui. Todėl ir kalbu, kad tai yra labai sunkus darbas, nors kai kam atrodo, jog siūlau nieko neveikimą