Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

per daug knygų prisiskaitei, gyvenime realybėje viskas kitaip.

O koks tai buvo bendravimas?Apie ką , jei paklausti primityviau?...

[quote=mindudo,2008 10 31, 18:08]
Pagalvojau, kad būtent dėl to, kad vyrų rankose yra valdymas, didesmės dalies pinigų uždirbimas šeimos gerovei, nelieka pakankamai laikui pilnavertiškai tėvystei. O kai yra priešinga situacija šeimoje (gan retai), šeimoje trūksta motinystės, o tėtis daugiau praleidžia laiko su vaiku...
[/quote

Nesąmonė. Yra daug moterų, kurios uždirba daugiau nei vyrai, bet vis tiek yra daugiau vyrų paliekančių vaikus, nei moterų. Jos tiesiog nezyzia ir neverkšlena, o tiesiog veikia. Kodėl veikia? Ogi todėl, kad myli. Natūraliai, žmogiškai, nepaaiškinamai...
Papildyta:
Mindudo, pasakykit, kad jūs ne vyras, arba aš nusišausiu

Mindudo, aš esu mama ir dar po šiai dienai nesu tikra savo teisumu..

Tačiau vaikui sukurti reikalingi du žmonės. Tai kokia gi tėvo funkcija? Ką galvoja - negalvoja vyras - ar svarbu? Kokia tėvo funkcija?

Man neužkliuvo.. Bet tuomet išskiriama moteris - motina. Ji pasirinkimą šiuo metu teturi vieną - gimdyti ar ne. Tame pasirinkime slypi labai daug. Visų pirma - MOTERIS - MOTINA - yra IŠSKIRTINĖ. Tėvas neturi jokių šansų lygiuotis. Kas turi grąžinti jam pirmykštes tėvo vertybes? Tų vertybių kol kas matau tiek: moteris turi kūrenti židinį, ruošti maistą ir rūpintis šeima ir ypač - palikuonimis. Bet tendecijų į tą pusę nematau. Priešingai - regiu lygias teses, emancipaciją ir pan...

Tėvas turi šeimą visaip kaip aprūpinti. Antraip visuomenei krachas, nes tėvas neturi ką beveikti... Iš to išplaukia viena - krachas... Ar dėl to reikia baimintis? Man rodos, ne. Nes transformacija vyksta norim to ar ne...

Seku tema senokai.
Medinis , na ka ir besakyti. Vaikai namus vercia, zmona tvarko, o tetukas nuo kompo akiu neatitraukia. Cia jau tikrai ne mitas, realybe.Bet ne apie tai.
Paskutine zinute . Tevo vertybes - musu sunu auginime vyrais. O ne velniai zino kuo.Reiktu dabar rasti gyvenimo drauga tarp dabartiniu lepsiu- be sansu. Jei dar kazko pasieke darbe, tai issipucia kaip povas ir mano esas nepakeiciamas.Arba - dar nesubrendes buti atsakingu. Blyn, net nebejuokinga, vyras neturi ka veikti. Greiciau tingi.
Ir dar- tevyste, samoningas pasirinkimas. Nebejuokinkit.Nors ne. Galima ir i krumus nerti.Tada tikrai- pasirinkimas.
Ne veltui yra sena , laiko patikrinta patarle. Moteris laiko tris namu kampus, nes ir ketvirtas nenugrius

Anksčiau tėvas šeimoje skirstydavo darbus, dirbdavo kartu su vaikais ūkyje, buvo gerbiamas ir mylimas, nors kartais ir su baime dėl griežtumo... O apie skirybas visai nekalbu, nes tai buvo didelė nuodėmė...
Papildyta:

tai mokslinės psichologinės knygos, paremtos realaus gyvenimo analize. O žinau, kad pasitikėti moksliniais įrodymais daug patikimiau nei savo intuicija - tai rodo gyvenimiški pavyzdžiai...

Papildyta:

Daug, bet ne daugiau, o tai ar tėvas palieka vaiką ar ne, priklauso nuo ryšio su vaiku, arba tiksliau jo nebuvimas, arba susidariusios bendravimui trukdančios sąlygos. Be to tai nepriklauso nuo uždirbamų pinigų kiekio, bet su vaikais praleisto laiko, nes galima uždirbti per val. daugiau nei kitam per visą mėnesį...
Įsivaizduokite, tėvas, kuris į darbą išeina 8val, o grįžta 20val, o jūs su vaiku būnate 24val iki vaikui sueina vieneri. Ir suėjus vaikui 1metam, jūsų santykiai pašlyja, jūs skiriatės. Kaip manote, kam turėtų atitekti vaiko auginimo teisės? Manau, kad daugelio nuomonei pritartų ir vaiko tėvas, atsižvelgdamas į vaiko interesus. O dėl bendravimo po skirybų su savo vaiku, jau kitas klausimas, apie kurį jau daug kalbėjau ir verkšlenimas čia visai ne prie ko. Jei būtų atvirkščiai, jei vaikus augintų tėčiai iki 1 metų, o mama gryžtų vos ne tik nakčiai, tuomet skirybų metu vaikas dažniau liktų tėčiams ir būtų daugiau mamų nebendraujančių su vaiku po skirybų. Manote kitaip?
P.s. Deja aš vyras, bet jums mirties tikrai nelinkiu...

[quote=mindudo,2008 11 01, 11:45]
Anksčiau tėvas šeimoje skirstydavo darbus, dirbdavo kartu su vaikais ūkyje, buvo gerbiamas ir mylimas, nors kartais ir su baime dėl griežtumo... O apie skirybas visai nekalbu, nes tai buvo didelė nuodėmė...
Papildyta:

tai mokslinės psichologinės knygos, paremtos realaus gyvenimo analize. O žinau, kad pasitikėti moksliniais įrodymais daug patikimiau nei savo intuicija - tai rodo gyvenimiški pavyzdžiai...

Papildyta:
Nesąmonė. Yra daug moterų, kurios uždirba daugiau nei vyrai, bet vis tiek yra daugiau vyrų paliekančių vaikus, nei moterų. Jos tiesiog nezyzia ir neverkšlena, o tiesiog veikia. Kodėl veikia? Ogi todėl, kad myli. Natūraliai, žmogiškai, nepaaiškinamai...
Papildyta:
Mindudo, pasakykit, kad jūs ne vyras, arba aš nusišausiu
[/quote]
Daug, bet ne daugiau, o tai ar tėvas palieka vaiką ar ne, priklauso nuo ryšio su vaiku, arba tiksliau jo nebuvimas, arba susidariusios bendravimui trukdančios sąlygos.
Įsivaizduokite, tėvas, kuris į darbą išeina 8val, o grįžta 20val, o jūs su vaiku būnate 24val iki vaikui sueina vieneri. Ir suėjus vaikui 1metam, jūsų santykiai pašlyja, jūs skiriatės. Kaip manote, kam turėtų atitekti vaiko auginimo teisės? Manau, kad daugelio nuomonei pritartų ir vaiko tėvas, atsižvelgdamas į vaiko interesus. O dėl bendravimo po skirybų su savo vaiku, jau kitas klausimas, apie kurį jau daug kalbėjau ir verkšlenimas čia visai ne prie ko. Jei būtų atvirkščiai, jei vaikus augintų tėčiai iki 1 metų, o mama gryžtų vos ne tik nakčiai, tuomet skirybų metu vaikas dažniau liktų tėčiams ir būtų daugiau mamų nebendraujančių su vaiku po skirybų. Manote kitaip?
P.s. Deja aš vyras, bet jums mirties tikrai nelinkiu...
[/quote]
Viskas , ką rašote yra daugiau ar mažiau teisinga.Bet , kiek žinau , dabartiniai psichologai nerekomenduoja "pagarbos iš baimės" , ar aš klystu?Dėl bendravimo "kiekybės":tėčiai gali daugiau laiko praleisti laisvadieniais bei atostogų metu(o , tai, kad dauguma žmonių dabar "plėšosi" darbuose ir neima atostogų tiek , kiek priklauso-jų pačių reikalas).Mūsų šeimoje yra savotiška "lygybė": abu dirbame pasikeisdami kas antrą dieną po dvylika valandų,taigi , kas antrą dieną - vaiko reikalai.Aišku , vedame į darželį , nes metų jau šeši,o parsivedę galime bendrauti(ir nereikia dirbti kartu ūkio darbų ).

Džiaugiuosi dėl jūsų šeimos, aš taip pat stengiuosi daugiau laiko praleisti su savo dukrele ir nesiplėšome dėl uždarbio (nors ir galėtume daugiau uždirbti, aukodami laiką skirtą šeimai), tačiau ne visos šeimos tokios sąmoningos ir savo laiką skirtą vaikui, jie aukoja dėl pinigų.
Aš irgi nerekomenduoju pagarbos iš baimės, aš tik atsakau į jūsų klausimą kaip buvo anksčiau. O psichologines knygas aš minėjau Loretai dėl bendravimo su įvaikintais vaikais...

Taigi , aš suprantu , kad "nerekomenduojate , o atsakote" .Tiesiog , kažkur šioje diskusijoje buvo aiškinamasi "kad tėvo vaidmuo nuvertinamas" "kad reikia reabilituoti tėvo pozicijas"-taigi bandžiau "atkasti", kokios tos pozicijos buvo.Dabar tokios pozicijos nebeįmanomos arba , jei tiksliau-įmanomos tik iš dalies:pasikeitė daug dalykų...ir jie pasikeitė negrįžtamai

Dėl negrįžtamumo, tai gal nereikia... Viskas ratu, ratu...
Matot, jūsų minimi pasikeitimai keičia ne tik tėvų vaidmenį. Galima pradėti nuo šeimos ar genties ryšių išnykimo. Kol kas moterys vis dar kartais nori turėti vyrą (nors vis rečiau ir rečiau). Poreikis šeimai jau faktiškai išnykęs, net jei vyras ir moteris gyvena kartu ir augina vaikus tai sunkiai galima pavadinti šeima. Tiesiog įprotis, atgyvena.
Kokia ateitis... Realiausia - ateis gyvybingos, vaisingos tautos ar rasės ir atstatys viską savo vietas. Ar tam reikės trečio pasaulinio, ar užteks vietinių konfliktų - sunku pasakyt. Tačiau civilizacijos žlugimas artimiausioje ateityje - akivaizdus.
Tėvų nereikia, šeimų nereikia, motinų taip pat nereikia. Kol kas Lietuvoj dar vaiką galima bus auginti iki dviejų metų (manau neilgai taip bus), kitur gi tam skiriama tik keletas mėnesių. Taigi kas yra mama? Žmogus, kuris pagimdė vaiką. Kas yra tėvas? Šiuo metu prie vaiko auginimo prisidedantis vyras. Kas yra šeima? Visiškai niekas.
Manau, kad atsižvelgiant į aukščiau pasakytą reikia auginti (arba neuaginti) vaikus, kad jie nebeturėtų kvailų iliuzijų, arba bent jau jiems nereikėtų laikyti visiškai atsilikusiais nuo gyvenimo debilais savo tėvų.