Įkraunama...
Įkraunama...

3 vaikelis.....

QUOTE(applejuice @ 2015 02 18, 20:00)
Jei ne, manau reiktu suteikti prioriteta esamu vaiku gerovei ir komfortui, neturetu jie kenteti del to, kad tevai turbut pasirinko maziau patikima kontraceptine priemone.

Jie visi, ir tas mažutėlytis yra jau esantys. Tik vienas kol kas negali į akis pažiūrėti. Užtat kaip nė vienas kitas šiuo metu yra arčiausiai mamos širdies ir į ją besibeldžiantis...
Nė vienas vaikas neateina tam, kad kažką nuskriaustų ir apiplėštų. O štai ar tikrai kitų komfortą ir gerovę galima sukurti kitos atimtos gyvybės kaina ir nešiojant tokią žaizdą savo širdy dar labai didelis klausimas...
Gal tas vaikelis kaip tik ateina tam, kad atneštų daugiau prasmės, daugiau džiaugsmo į gyvenimą, tik tas nelemtas racionalumas mums patiems vis koją kiša ir kaip išeitis šnabžda daryt pačias didžiausias gyvenime klaidas. Nes čia nebeištaisysi...
Turbūt jau daug kartų matytas puslapis, bet drįsiu ar kartą parekomenduoti. Labai naudinga pasimetusioms ir manančiom, kad daugiau išeičių nėra.
http://www.neplanuotasnestumas.lt/
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo hi (:: 18 vasario 2015 - 21:58

hi(:,Viską ką išsakėt,aš suprantu,o dar kai nuorodą Jūsų atsidariau-išvis širdį suspaudė...Nesugebėjau visko perskaityt,užteko pažiūrėt nuo kada širdutė plaka...Bet vistiek protas linksta i neigiamą pusę.Sūnui buvau užsiminus ar norėtų brolio-sesės,tai emocijų išreikštų geriau nepasakosiu...Vyras visą savaitę tyli ta tema kaip žemė,viską palieka sręsti man,o tas mane žudo! Dar vaikai kaip tyčia irzlesni,nieko neklauso viskas dzin,o čia dar jei leliukas...
Atsakyti
nerijabel,una- ačiū už nuomones
heart.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo urte484: 19 vasario 2015 - 09:41
QUOTE(urte484 @ 2015 02 19, 09:23)
Bet vistiek protas linksta i neigiamą pusę.Sūnui buvau užsiminus ar norėtų brolio-sesės,tai emocijų išreikštų geriau nepasakosiu...Vyras visą savaitę tyli ta tema kaip žemė,viską palieka sręsti man,o tas mane žudo! Dar vaikai kaip tyčia irzlesni,nieko neklauso viskas dzin,o čia dar jei leliukas...

Taigi, protas. Bet ar tu galėsi po to visą gyvenimą nugyventi vien su protu, neįjungdama širdies? Vaikų klausti nereikėtų, nes tai tėvų, ne vaikų sprendimas. Ir, vis dėlto, negaliu patikėti, kad gimus vaikeliui, sūnus sugebėtų nuo jo atsiriboti - nuo pirmos šypsenos, ištiestų rankų, džiugaus gugavimo išvydus pažįstamą veidą. Kažkaip tie mažiuliai sugeba pralaužti didžiausių užsispyrėlių ledus, atitirpdyti širdis, privesti nevalingai šypsotis. Vyras iš tiesų tave žudo. Nors gal... nujausdamas tavo sumaištį, nenorą, bijo susigadinti santykius, būti kaltas dėl sprendimo, tai palieka pačiai laisvę "rinktis". Leliukas tikrai nepadarys vaikų bjauresniais, didesniais neklaužadom. Kita vertus, augindama mažą, ir didiesiems daugiau priežiūros galėsi skirti, paaugliui daugiau kontrolės, būsimam pirmokui pagalbos pirmaisiais metais mokykloje. O kainų skirtumas tarp dviejų ir trijų kambarių butų tikrai nėra reikšmingas, metams bėgant išsikeisit ar pardavę vieną, nusipirksit kitą.
Turėjau draugę, kurią vyras žiauriai (tikra to žodžio prasme) spaudė darytis abortą su trečiu vaiku. Dabar jau dvidešimt metų jie nešasi šitą skausmą, kiek naktų praverkta, kiek gatvėje nužiūrimi panašaus amžiaus vaikai, sveikatos sutrikimai nurašomi tam faktui... Visi, anuomet rimtai skambėję argumentai atrodo juokingi ir akivaizdžiai buvo niekiniai, dabar aiškiai supranta, kad būtų visko užtekę, bet nesugrąžinsi, beliko duoti negimusiam sūnui vardą ir kasmet uždegti žvakelę.
Pamąstyk, kas iš tiesų tave gąsdina. Gal labiausiai tai, jog netikėtai sužinojai, jog ne tu esi gyvybės šeimininkė, ne tu jos kūrėja, jinai ateina, kai ją pakviečia, o tu tik vartai per kuriuos žmogus žengia į gyvenimą (ar mirtį)? Ir negalėtum jos prisišaukti, jei tau nebūtų duota, kaip neturėtum jos atsisakyti, jei buvo dovanota. Trys - tobulas skaičius, tikrai geresnis negu du, net į kosmosą siunčia mažiausiai tris astronautus biggrin.gif .
Atsakyti
Žinot una,jūsų postus skaitant toks graudulys ima,kad rupi išsiverkti kur kampe nuėjus...Vistiek teks spręsti pačiai.Bandysiu dar vakare pasikalbėti su vyru.Dėja,bet neturim netgi nuosavo buto,todel ir parduoti ateity negalėsim.Vyro sesuo mums ten leido gyventi nors ir visa gyvenimą,bet vis tik jis nėra mūsų...
Atsakyti
QUOTE(urte484 @ 2015 02 19, 13:31)
Žinot una,jūsų postus skaitant toks graudulys ima,kad rupi išsiverkti kur kampe nuėjus...Vistiek teks spręsti pačiai.Bandysiu dar vakare pasikalbėti su vyru.Dėja,bet neturim netgi nuosavo buto,todel ir parduoti ateity negalėsim.Vyro sesuo mums ten leido gyventi nors ir visa gyvenimą,bet vis tik jis nėra mūsų...

Nenoriu, kad verktum. Nei dabar, nei kada nors vėliau. Tiesiog tokia mano gyvenimo patirtis. Sūnus augina tris pametinukus, neturi nuosavo būsto, bet išsinuomavęs namą, žmona vis dar studijuoja, šiemet turėtų magistrą baigt. Tikrai nelengva, bet vaikai jų neįtikėtini, kai atvažiuoja, negalim nustoti šypsotis. Dukra laukiasi trečio, kol kas gyvena vieno kambario įrengtose dirbtuvėlėse, turi projektą, bet kada ir iš ko statys namą, dar nežinia. Jie susiplanavo vaikelį, nes dabar tam laikas - dar ne per didelis skirtumas nuo pirmųjų, amžius dar leidžia lengviau nešioti ir gimdyti.
Taip jau yra, kad gyvenimas kinta, jis nestovi vietoje. Niekas negarantuos, kad būsit amžinai sveiki, gyvi, nepapulsit į kokią avariją, neprarasit darbo. Bet ar atsisakytum kurio iš jau gimusių vaikų dėl to, kad mažai vietos, ar sumažėjo alga? Tikrai ne. Jei suvoktum, kad šitas vaikas jau yra ir tu jau esi trijų vaikų mama, juk nebebūtų jokio svarstymo? Pažadas, kad tu turi pasirinkimą, kad gali nebebūti mama, kad gali "susitvarkyti" ir vėl gyventi kaip niekur nieko yra apgaulė. Atsisukit vienas į kitą ir pasakykit - tai ką pradėjome, užauginsime, mes du stiprūs suaugę žmonės, mes mylime vienas kitą ir norim ta meile dalintis su iš mūsų meilės gimstančiais vaikais.
Atsakyti
QUOTE(urte484 @ 2015 02 19, 10:23)
Sūnui buvau užsiminus ar norėtų brolio-sesės,tai emocijų išreikštų geriau nepasakosiu...Vyras visą savaitę tyli ta tema kaip žemė,viską palieka sręsti man,o tas mane žudo! Dar vaikai kaip tyčia irzlesni,nieko neklauso viskas dzin,o čia dar jei leliukas...

Mano vaikai man laukiantis sakė taip: vyresnis - nenoriu sesės jokiais būdais, mažasis - nenoriu jokio leliuko. Ne kartą sakė, kad muš, kai gims. Vyrą irgi ilgai teko įkalbinėt dėl trečio vaiko. Tuomet dar gyvenom nuomojamam trijų kamb bute, nėštumo metu nusipirkom iš paskolos trijų. O vaikai ne tyčia irzlesni, o dėl namuose tvyrančios įtampos.

Aš apskritai esu kategoriška abortų klausimu. Gali nuskambėt žiauriai, bet, jei kada bus dar sunkesnė finansinė padėtis, žudytumėt kurį nors iš jau gimusių vaikų? Tą, kuris brangiau kainuoja?
Atsakyti
urte484, bet ar tikrai būstas problema?mes auginame du, mielai priimčiau ir trečią.Nuomojamės būstą-bet aš nematau čia problemos.perspektyvos turėto nuosavą labai miglotos, aš labai noriu savų namų, bet tai niekaip nesusiję su vaikais.3 -tikrai gražus skaičius smile.gif Man rodos jūs neįvardijate ko tiksliai bijote?pasakykit-tada baimės sumažėja-arba mes, moterys, pabandysim jas padėti sumažinti.
Una taip puikia viską surašė....Turiu draugę(ai 50-iasdešimt), jau 24-erius metus gyvena su baisiu skausmu, skaičiuoja kiek jos dukrelei metų būtų, žvakelė dega...nesutikau nei vienos moters, kuri nesigailėtų, negalvotų koks tas vaikelis būtų, jei būtų gimęs.
aš žodžių nerandu kaip man norisi jus apkabinti, paguosti ir pasakyti-sustokit, nežudykit vaikelio.jis- jūsų dalis, gyvas žmogus, nors ir mažas kaip grūdelis...jis negali apsiginti-pasakyti, mama aš noriu gyventi.pagalvokit apie tai.juk viskas priklauso nuo jūsų...
labai emocionaliai čia rašau, bet širdis plyšta vien pagalvojus...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo samadeva: 19 vasario 2015 - 14:42
Jūs visos tikrai teisios,kiekvienas parašytas jūsų postas-veria širdį,verčia mąstyti kitaip...Bet ką daryt,jei širdis dalinas į dvi dalis nors tu ką...Nieko aš neslepiu,gal tik nedasakiau,kad vaikai nuo skirtingų tėvų,na nebuvo mano gyvenimas rožėmis klotas...Žinoma dabartiniu vyru tikiu,žinau,kad nepaliktų,beeeet....tos abejonės nužudys...Rodos pati savęs pradedu nekęsti,lyg žmogžudė būčiau...Bet kodel Dievas nepanaikina iš galvos tų dvejonių,kodel linkstu daugiau į NE,aš nežinau...Noris lėkt ir rėkt.....pati savęs neatpažystu.Juo lab,kai prieš nepilnus metus atkalbėjau bendradarbę nuo valymo-3 vaikelio,o va dabar kaip viskas...
Atsakyti
QUOTE(urte484 @ 2015 02 19, 15:35)
Bet kodel Dievas nepanaikina iš galvos tų dvejonių

Prašyk, kad panaikintų 4u.gif . Einu ir aš prašyti.
Atsakyti
QUOTE(urte484 @ 2015 02 19, 16:35)
Jūs visos tikrai teisios,kiekvienas parašytas jūsų postas-veria širdį,verčia mąstyti kitaip...Bet ką daryt,jei širdis dalinas į dvi dalis nors tu ką...Nieko aš neslepiu,gal tik nedasakiau,kad vaikai nuo skirtingų tėvų,na nebuvo mano gyvenimas rožėmis klotas...Žinoma dabartiniu vyru tikiu,žinau,kad nepaliktų,beeeet....tos abejonės nužudys...Rodos pati savęs pradedu nekęsti,lyg žmogžudė būčiau...Bet kodel Dievas nepanaikina iš galvos tų dvejonių,kodel linkstu daugiau į NE,aš nežinau...Noris lėkt ir rėkt.....pati savęs neatpažystu.Juo lab,kai prieš nepilnus metus atkalbėjau bendradarbę nuo valymo-3 vaikelio,o va dabar kaip viskas...

o ką jai sakei?et, kaip gyvenimas kartais apsuka ratą...
nesmerk savęs! juo labiau nepradėk nekęsti dėl savo abejonių.paleisk tas abejones.aš neseniai supratau, kad gyvenime labiausiai mus stabdo baimės - baimė numirti, baimė prarasti, baimė mylėti, baimė būti paliktai, baimė keistis....ir tos baimės mus stabdo..o jei dar apsėda protą, jei tai yra tikrai toks visa lemiantis spendimas (kaip tavo atveju) tada baimė paralyžuoja, neleidžia blaiviai galvoti ir veikti...
tiesiog priimk širdimi tą savo mažą žmogų (gali kaip išbandymą, kaip kančią, kaip ženklą), pasikalbėk su juo, jei esi tikinti, paprašyk Dievo, angelų, šventųjų apsaugos ir ramybės sielai, pasikalbėk su kokiu artimu žmogumi, o kaip sekasi dabar tai bendradarbei?gal su ja galėtum aptarti savo abejones?
Atsakyti

p.s.urte484, paskaityk toj nurodytoj svetainėj moterų istorijas-gal jos Tave sustiprins ir įkvėps 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo samadeva: 19 vasario 2015 - 16:09