QUOTE(Meda-1 @ 2008 10 29, 23:18)
Man vakar jau paskambino del kursu..Lyg ir planuoja pradeti apie 11-10...Zada buti 18.00...Jeigu gerai supratau - destys Nomeda (kazkas rase - kad jos vedami kursai idomus)...Pries tai apsilankys namie...Bus 10 susitikimu...Daugiau nieko nezinau...
Sveikinu,procesas juda!
O kada buvo priduoti dokumentai?Ar ilgai laukiai skambucio?
Manau taip pats geriausia būdas. Nes po darbo ne visiems išeina. O be to ir taip pavargę nuo darbų.
o gal kas žinot,kada Klaipedoje bus artimiausi kursai?
Puse menesio jau praejo ir niekas neskambina.Vakar pati paskambinau i VTAT.Mane nuramino,kad jeigu butu kazkas su dokumentais,tai butinai informuotu, ir kad tikriausiai kursai prasides gruodzio menesi.
QUOTE(Meda-1 @ 2008 11 12, 21:21)
O ne bandei pati paskambinti? Jeigu turetu buti,tai vadinasi bus,gal pamirso informuoti?
As jau padariau pirma zingsni-APSISPRENDZIAU
QUOTE(jurrrge @ 2008 11 24, 18:36)
Saunuole, uz tai dovanoju balioneli
Kuo daugiau apsispredusiu bus,tuo daugiau bus laimingu vaiku 
Pas mus ledai pajudejo,jau gruodzio menesi eisim i kursus 
Sveikos merginos , oi net kokią gerą savaitikę nebuvau prie kompo prisėdusi, o priežastis paprasta-jau savaitę mano namuose krykštauja mūsų išsvajotas, lauktas ir sulauktas sūnelis Turbūt Jums įdomu kaip jis pas mus atsirado, ogi labai paprastai ir greitai, aišku ir patiems teko būti apsukriems. Lygiai prieš 2 sav. man paskambino iš įvaikinimo tarnybos ir pasakė, kad yra 9 mėn sveikas berniukas ir paklausė ar mus jis domina, net nesvarsčius atsakiau TAIP, jau už keletos minučių jo dokumentai su nuotraukytėm buvo persiųsti mano rajono VTAT, jų pagalba susisiekiau su sūnelio gyvenamosios vietos VTAT ir daugiau sužinojau apie jo mamą, situaciją išssiaiškinau ir ji gavosi šiek tiek kitokia nei buvo oficiali 
, nors ir penktadienio darbo diena ėjo į pabaigą, susiderinau su vaikų namais , kad leistų aplankyti šeštadienį berniuką, mano VTAT išspausdino "siuntimą", kurį pasiėmėm tik šeštadienį ryte iš VTAT vedėjos namų. Vos išvydusi savo vaikutį nuotraukose-įsimylėjau, vyras buvo atsargesnis, bet tik iki tol kol jį paėmė ant rankų, apsisprendėm akimirksniu-imam šį vaiką, dar jį aplankėm sekmadienį, abejonių neliko, nes visą naktį jo akys ir šypsena buvo mūsų akyse, taigi nuo pirmadienio puoliau tvarkyti dokumentus: pasamdėm advokatę, kuri ėmėsi tvarkyti visus teisminius popierius, susiderinau su vaikų namų vedėją, kad berniuką mums kuo greičiau atiduotų į namus svečių teisėmis iki kol įsigalios įvaikinimo sprendimas, taigi, penktadienio ryte jau pridavėm dokumentus teismui, o vakare parsivežėm sūnelį, per tą pačią savaitę teko susipirkti viską vaikučiui nuo lovytės iki čiulptukų. 
Tai va, o dabar jau savaitę mėgaujamės tėvystės jausmu, esam nerealiai pavargę, bet dar nerealiau laimingi. Gaila, kad tenka mums eiti į darbus, dabar mažiuką prižiūri tai močiutė, tai mano pbrolis su panele, visi labai džiaugiasi mūsų apsisprendimu, o mūsų mažyliui abejingų nėra, jis toks fainas, guvus, aišku ir pazyzia, bet viskas normos ribose....
Nu čia ir prirašiau
, bet labai noriu pasigirti savo laime... 
Tikiuosi visus laukiančius ta laimė taip pat greitai aplankys 
, oi net kokią gerą savaitikę nebuvau prie kompo prisėdusi, o priežastis paprasta-jau savaitę mano namuose krykštauja mūsų išsvajotas, lauktas ir sulauktas sūnelis Turbūt Jums įdomu kaip jis pas mus atsirado, ogi labai paprastai ir greitai, aišku ir patiems teko būti apsukriems. Lygiai prieš 2 sav. man paskambino iš įvaikinimo tarnybos ir pasakė, kad yra 9 mėn sveikas berniukas ir paklausė ar mus jis domina, net nesvarsčius atsakiau TAIP, jau už keletos minučių jo dokumentai su nuotraukytėm buvo persiųsti mano rajono VTAT, jų pagalba susisiekiau su sūnelio gyvenamosios vietos VTAT ir daugiau sužinojau apie jo mamą, situaciją išssiaiškinau ir ji gavosi šiek tiek kitokia nei buvo oficiali , nors ir penktadienio darbo diena ėjo į pabaigą, susiderinau su vaikų namais , kad leistų aplankyti šeštadienį berniuką, mano VTAT išspausdino "siuntimą", kurį pasiėmėm tik šeštadienį ryte iš VTAT vedėjos namų. Vos išvydusi savo vaikutį nuotraukose-įsimylėjau, vyras buvo atsargesnis, bet tik iki tol kol jį paėmė ant rankų, apsisprendėm akimirksniu-imam šį vaiką, dar jį aplankėm sekmadienį, abejonių neliko, nes visą naktį jo akys ir šypsena buvo mūsų akyse, taigi nuo pirmadienio puoliau tvarkyti dokumentus: pasamdėm advokatę, kuri ėmėsi tvarkyti visus teisminius popierius, susiderinau su vaikų namų vedėją, kad berniuką mums kuo greičiau atiduotų į namus svečių teisėmis iki kol įsigalios įvaikinimo sprendimas, taigi, penktadienio ryte jau pridavėm dokumentus teismui, o vakare parsivežėm sūnelį, per tą pačią savaitę teko susipirkti viską vaikučiui nuo lovytės iki čiulptukų. Tai va, o dabar jau savaitę mėgaujamės tėvystės jausmu, esam nerealiai pavargę, bet dar nerealiau laimingi. Gaila, kad tenka mums eiti į darbus, dabar mažiuką prižiūri tai močiutė, tai mano pbrolis su panele, visi labai džiaugiasi mūsų apsisprendimu, o mūsų mažyliui abejingų nėra, jis toks fainas, guvus, aišku ir pazyzia, bet viskas normos ribose....Nu čia ir prirašiau
, bet labai noriu pasigirti savo laime... Tikiuosi visus laukiančius ta laimė taip pat greitai aplankys
