Tikrai nuo jo nieko neslėpsim, palaipsniui, atsižvelgiant į jo amžių ir į jo pageidavimus informuosime jį apie jo kilmę visa tai ką mes žinome patys oficialiai ir ne tik. 
noriu pasidalinti savo dziaugsmu..aisku jum gal cia atrodys anoks cia dziaugsmas 
vakar su vyru buvom vaikuciu namuose,aplankem,nuvezem dovaneliu (kiek galejom is savo kisenes,aisku tai tik lasas juroje),pabendravom su vaikuciais. buvo labai saunu,labai linksma,pasisemem geru emociju.aisku vaziavom su tikslu tiesa sakant.kadangi niekaip neiseina susilaukti savovaiku,nusprendem kad mes namus galim suteikti vienam is tu mazyliu ir ji myleti bei puoseleti kaip savo. siaip krito i aki vienas berniukas,baltapukis 2 metuku 
visa diena siandien jis man akytese stovi 
aisku pabusim ir su kitais vaikais.
noriu pasidalinti savo dziaugsmu..aisku jum gal cia atrodys anoks cia dziaugsmas vakar su vyru buvom vaikuciu namuose,aplankem,nuvezem dovaneliu (kiek galejom is savo kisenes,aisku tai tik lasas juroje),pabendravom su vaikuciais. buvo labai saunu,labai linksma,pasisemem geru emociju.aisku vaziavom su tikslu tiesa sakant.kadangi niekaip neiseina susilaukti savovaiku,nusprendem kad mes namus galim suteikti vienam is tu mazyliu ir ji myleti bei puoseleti kaip savo. siaip krito i aki vienas berniukas,baltapukis 2 metuku visa diena siandien jis man akytese stovi aisku pabusim ir su kitais vaikais.
),vyro sesuo taip pat palaiko mumis,pasiryzusi net pabuti aukle jei reikes tai va.atrodo visi dziaugiasi,tik kaip paruosti mano tevus? kaip atlaikyti ta lavina kuri nebus labai maloni??? ),vyro sesuo taip pat palaiko mumis,pasiryzusi net pabuti aukle jei reikes tai va.atrodo visi dziaugiasi,tik kaip paruosti mano tevus? kaip atlaikyti ta lavina kuri nebus labai maloni??? 
. Nežinau, ar čia gali būti paguoda, bet ne taip jau mažai ant svieto tų močiučių kurios nenori ir nemyli savų biologinių vaikučių, kad daug ten kur tikrai turėtų palaikyti dažnai nusisuka. Bet tai yra puikus laikas pasitikrinti ir pačiam save- kiek gi aš suaugęs, kiek aš brandus, kiek galiu aš pats atsakyti už savo sprendimus, juos paversti kūnu ir džiaugtis tuo. Ne tik mam priešinsis, dar bus labai daug klausimų iš kaimynų, draugų, giminių seniai ir neseniai matytų klasės draugų, ir didžioji dalis tiesiai bandys atkalbėti, arba pajusit prie smilkinio sukiojimą pirštą. Ir Įvaikinimo tarnyboj daug džiaugsnimgų ovacijų nesitikėkit. Bet visa tai, su kuo susidursit labai daug duos kaip asmeniu pirmiausia- pirmiausia tarsi ir patikrins ketinimų tvirtumą, valią ir pasirižymą, sutvirtins meilę tam, ką visam pasauliui ir sau vadinsit brangiausiu žmogum.
. Nežinau, ar čia gali būti paguoda, bet ne taip jau mažai ant svieto tų močiučių kurios nenori ir nemyli savų biologinių vaikučių, kad daug ten kur tikrai turėtų palaikyti dažnai nusisuka. Bet tai yra puikus laikas pasitikrinti ir pačiam save- kiek gi aš suaugęs, kiek aš brandus, kiek galiu aš pats atsakyti už savo sprendimus, juos paversti kūnu ir džiaugtis tuo. Ne tik mam priešinsis, dar bus labai daug klausimų iš kaimynų, draugų, giminių seniai ir neseniai matytų klasės draugų, ir didžioji dalis tiesiai bandys atkalbėti, arba pajusit prie smilkinio sukiojimą pirštą. Ir Įvaikinimo tarnyboj daug džiaugsnimgų ovacijų nesitikėkit. Bet visa tai, su kuo susidursit labai daug duos kaip asmeniu pirmiausia- pirmiausia tarsi ir patikrins ketinimų tvirtumą, valią ir pasirižymą, sutvirtins meilę tam, ką visam pasauliui ir sau vadinsit brangiausiu žmogum.
tik skaitau kad tai labai sunkus,varginantis procesas,kad ne visi gali tapti iteviais ir t.t.t.t.t. zodziu nematau ne vienos sviesios puses....tik juoda juoda ir dar pilka
tik skaitau kad tai labai sunkus,varginantis procesas,kad ne visi gali tapti iteviais ir t.t.t.t.t. zodziu nematau ne vienos sviesios puses....tik juoda juoda ir dar pilka bet čia emocijos, tai kaip jas palaikyti? Sakyt valio, ryt sakysi ai tas vaikutis biškį nesveikas, biškįtoks biškį anoks, nebepatinka- kaip jausis tie kurie palaikė? Ką mums su tuo palaikymu daryt- sakyt ot apsidurninom. Būdavo nueinu į polikliniką, ir nei minutės jis nepasėdi ant kelių (jau nekalbu apie atskirą sėdėjimą šalia), nei ant rankų, nei už rankos leidžiasi palaikomas, ir vežime nesėdi, niekur. Ir visą laiką, kai reikdavo laukti eilėje, mes bėgiodavom - kad mažas vaikas tai dar nieko, bet ir aš bėgiodavau kosminiu greičiu, nes bėgdavo jis neprognozuojamai ir darydavo kažką visai neprognozuojamai, reikdavo bėgioti iš paskos dėl jo paties saugumo. Visgi tai būdavo geriau negu rikdyti vaiką laikant per prievartą vietoje. O kas dėdavosi gydytojo kabinete, jau net nesiplėsiu pasakodama. Kiek jų spintų yra išvertęs ir t.t. per 2 metus. Ir įvairiose gyvenimo situacijose būdavo analogiškai, man kiekvienas išėjimas iš namų bet kur būdavo didžiulė įtampa. Tikrai kažkas skirtingo nuo galimo įsivaizdavimo apie ramų meilų lėliuką Bet niekad nevadinčiau tų sunkumų nei tamsiais, nei juodais. Tuo labiau, kad ima ir ateina diena, kai jie baigiasi. Kai pirmą kartą poliklinikos eilėje sėdėjom, man tai prilygo aštuntam pasaulio stebuklui. O pirmas skrydis su sūneliu lėktuvu prilygo amerikiečių išsilaipinimui Mėnulyje. Ir visai nejaučiau jokio pavydo toms mamoms, kurios žurnaluose išdidžiai pasakoja, kaip nuo kelių mėnesių amžiaus visur keliauja su asavo vaikais. Tiesiog nedarėm to, kol vaikas nebuvo tam pasiruošęs, nemačiau jokių problemų, kad jis šiuo požiūriu kažkoks kitoks nei kiti. 
