Mano pupa (1.7 m.) pati visus kalbina ;) Budavo sedi vezimuke ir sypsosi visiems, kas pro sali eina, tai ne viena bobute ramiai pro sali nepraeidavo, ypac jei kur ant suoliuko prisesdavom ;D Dabar kai jau kalba, tai be problemu prieina prie svetimo zmogaus ir pradeda savo istorijas pasakoti, o dar jeigu jos paklausia ko nors... Vaikus dievina, mazesniais uz save nori rupintis ;) Kelia, jei nugriuva, nori uz rankutes vest, skina gelytes, deda i rankyte ;D Bet idomiau su gerokai vyresniais ;) Jei ateina sveciu, maze tiesiog nusvinta- jiems aprodo visus savo zaislus, daiktus, ispasakoja visas istorijas. Ypac laiminga buna, jei svecias parodo jai demesi, klausineja, sneka su ja. Labai patinka buti demesio centre

Kai bunam abi namie, matau, kaip ji nori eit i lauka, kaip pasiilgsta zmoniu, jai tiesiog reikia demesio, bendravimo. Galeciau dziaugtis, kad dukryte tokia drasi, nesidrovi, bet va del to pas mus kitos bedos- lauke jai mamos lyg ir nereikia, eina kur nori viena, nieko nebijo. Ne karta bandziau leisti jai nueiti toliau, kur manes nemato, bet ji tik apsidairo, konstatuoja fakta, kad mamos nera ir toliau uzsiima sav reikalais. Toks tvirtas zinojimas, kad mama vistiek bus salia jei kas, ateis, pasiims. Taigi gal geriau butu drovesne ;)
Tiesa, svetimoj vietoj, tarkim sveciuose, lauke ji vistiek ne tokia drasi, maziau kalba, ramesne. O dar pries gera pusmeti isvis nuo mamos ne per zingsni nepasitraukdavo ir su svetimais tik sededama man ant keliu bendraudavo. Taigi augam ir keiciames ;D