Vaikas iš kūdikių namų

tesinys.

Taigi, mama veziojo S pas gydytojus, o jie, pagirde siek tiek vaistu ir palaike ligonineje 10 dienu, grazindavo ji be jokios diagnozes. Sakydavo - labai protingas ir geras vaikas.
Kai vaistai nustodavo veikti, vel viskas grizdavo i savo vezes. Teisybe pasakius, as jo net bijodavau. Ypac nejauku pasidarydavo, kai kurnors vonioje rasdavau suplesyta savo liemenuka ar dar ka nors...
Kai jis buvo 10-kas, situacija pasidare visai nekontroliuojama. Ypac isitempes grizdavo is mokyklos. Mokytojai pasake, kad prie egzaminu neprileis, nes neturi nei vieno teigiamo pazymio...
Po vieno ivykio (apie ji nenoriu viesai kalbeti) mama S vel nuveze i ligonine. Si karta mama buvo riztinga. Pati ejo ir sake, kokius jam tyrimus reikia daryti. Gydytoja is pradziu reagavo labai skeptiskai, net juokesi, kad ieskom to, ko nera. Bet mama viena karta uzreme jos kabineto duris ir eme pasakoti faktais.
Zodziu prasidejo tyrimai (pasirodo, iki to laiko, jam tik budavo pumpuojami raminantys ir niekas niekada jo netyre kaip paciento, nes gydytoja mane, kad ji atvezam tik todel, kad jo nemegstam ir norim nuo jo pailseti. Pasirodo tai megstamas globos namu triukas darbui su sunkiais vaikais).
Galu gale S buvo istirtas visokeriopai. Diagnoziu as cia nevardinsiu, bet kalabnt paprastais zodziais, intelekto nerasta, smegenu degradacija (zodziu, jie sustojo vystytis, kai S buvo 12 metu ir nuo to laiko eme nykti) ir dar visas kompleksas dalyku, del kuru S tampa agresyvus ir t.t.
Zodziu, is karto gavo invaliduma, atleidima nuo bendrojo lavinimo mokyklos, stiprus vaistai iki gyvos galvos...
Taip ir gyvena dabar - du kartus per diena stiprus vaistai, jei uzeina priepolis, uzmigdymas parai.
Yra Lietuvoje toksai profesinis reabilitacijos centras, kuriame adaptuojami prie gyvenimo protine negalia turintys zmones. Is tiesu tai budas kazkur tuos zmones padeti 4 metams... Ten apgyvendinom ir S, nes jis jau buvo pilnametis, ir, pasirodo, tokiais zmonemis pas mus Lietuvoje niekas negali pasirupinti. Uzejus priepoliui, galima paguldyti i psichiatrine ligonine, o siaip kaip ir nera kur deti ju... O juk pilni namai dar mazu vaiku - pavojinga laukti kol prasivers agresyvumas ir ivyks nelaime.
Bet savaitgalius ir atostogas S leidzia pas mus. Ir jo tolimesnis gyvenimas yra didziulis galvos skausmas mums visiems. Ka su juo daryti?

Kai S buna ramus, buna tiesiog idealus - dirba, niekada netingi, gamina valgyti, yra labai mielas ir geras, bet... niekada nezinai, kas jam gali uzeiti...
per mokslo metus, tame reabilitacijos centre irgi visko buvo (jis vos tik iseina is namu, ima jausti itampa, ypac blogai jauciasi kolektyvuose). Tai ten jis ir venas pjovesi, ir visus vaistus bande isgerti, tik neprarijo vienu kartu ir apsiveme (nenese protas, kad reikia po viena gerti, mate filme, kaip saujomis i burna zeriasi, taip ir jis...), savaite nevalge, kol eme alpti...
Zodziu, finalas toks - isvarysi ji is namu, tai gali pridaryti visko - ir sau ir kitiems. Laikyti namuose, irgi pavojinga...

Pasirodo, jo tevas - psichinis ligonis ir recidyvistas...

Tai todel tai pasakoju, ir griztu prie savo minties, kad butina pazinoti vaikelio, kuri auginate tevus, net senelius ir prosenelius. Griztant prie istorijos, tai senoveje, tevai, rinkdami vaikams sutuoktini, domedavosi jo gimine net iki trecios kartos. Manau, tame slypi gili ismintis, nes vaikas gali paveldeti tai, ko neturejo jo tevai, bet turejo seneliai...

Tiesa pasakius man atrodo , kad tokiais pasisakimais norima atbaidyti norą priglaust mažą vaikelį. Realiai, juk paliktų vaikelių gimimo liudijimuose dažniausiai net nebūna įrašytas tėvas, nes jis nežinomas. Tai ką eiti pas motiną ir klausinėti su kuo ji miegojo ir kas gali būti jos vaiko tėvas. Būkim realistės-juk tie paliktieji vaikučiai ir būna ne iš geriausiųjų šeimų, bet užauga dorais žmonėmis.
Sutinku, kad į šeimą paėmus paaugusį vaikelį ar paauglį-labai sunku, nes vaikelio charakteris formuojasi nuo 2 iki 4 metukų, taip kad praktiškai jis jau viską turi savyje. Bet auginant nuo kudikystės daug dar galima pakreipti to vaikelio gyvenime.Tik nereikia visko nurašyti genams.

Jokiu budu nenoriu nieko atbaidyti nuo vaiku globos. Kam mano postai perdaug ziaurus ir kas nori ziureti i vaiko globa per sviesius akinius, tiesiog ju neskaitykit.
Isvis nenoriu niekam nieko irodyti, tik pasakoju tai, ka patyrem. Galu gale, visa tai manyje guli kaip sunkus akmuo. Patyriau labai daug isgyvenimu, bestebint situ vaiku gyvenimus. Daug skausmo ir apmaudo, bet visgi, labai rupinuosi kiekvieno sito vaiko ateitimi. Man jie visi tapo artimi, kad ir kaip jie gyventu...

Siaip, isvadas norejau rasyti galiausiai, bet, matyt, siek tiek komentaru reikia jau dabar.
Manau, kad kuo daugiau beglobiu vaiku turi augti seimose. As uz tai, kad kuo daugiau situ vaikuciu turetu namus. Tik protingiausia butu vienoje seimoje auginti viena globotini ar ivaiki, arba, vienos seimos vaikus, t.y. brolius ir seseris (kartais buna ir taip, kad geriau juos iskirti). Todel, kad situ vaiku auginimas reikalauja daug jegu, demesio, daug supratingumo, netgi zinu. Turint viena toki vaikeli, galima pasiekti labai daug, net jei jis turi rimtu problemu.

Zmones, norincius auginti svetimus vaikus, skirciau i dvi dalis. Tuos, kurie nori svetimo, kaip savo ir tuos, kurie nori tiesiog padeti vaikui uzaugti.
Pirmieji dazniausiai nori isivaikinti vaikeli ir auginti ji kaip savo. Antrieji ima globa kazkaip susikloscius aplinkybems.
Pirmieji dazniausiai nori sveiko ir grazaus, kad galetu jaustis laimingi, antrieji, dazniausiai tos galimybes neturi, nes globai juos paskatina koks nors ivykis, pvz, gimonaites mirtis, vargsai vaikai kaimynai, ar dar kokios aplinkybes. Taigi, jie tiesiog padeda vaikui uzaugti.
Abu variantai yra pagirtini, bi tik kazkokiam vaikui pasiseka.
Tik, ka noriu pasakyti, pirmam tipui priklausantys iteviai, labai sunkiai susitaiko su vaikelio trukumais, antram tipui - lengviau. bet ir tie ir tie zmones daro be galo gera darba.
O auginti vaika su trukumais, taip pat labai svarbu. Ir reikia.

Man atrodo, kad tas vaikelis kuris yra globojamas jaučiasi ne taip saugiai toje šeimoje, nes jis tik globojamas. Aš esu už įvaikinimą.
Kodėl? todėl, kad globos atveju žinau daug atveju kai vaikai išnaudojami kaip darbo jėga ir dar pinigėliai nemaži gaunami.

Zinoma, buna ir taip, as pati zinau daug tokiu atveju, bet apie blogus itevius ar globejus - atskira tema.
O del ivaikinimo ar globos, tai as turiu savo nuomone. Jei gali ivaikinti - ivaikink, jei negali ivaikinti - globok. Tuoj paaiskinsiu.
Pvz, yra vaikelis globos namuose, kuris Jums labai patinka. Jauciat, kad noretumet jam padeti, ji myleti, tiesiog jauciate, kad tai Jusu vaikas. Bet, nera sutvarkyti jo dokumentai, jis turi kazkokiu broliu ar sesiu, turi kazkokia globeja, kuri ji lanko per kaledas ar dar kas nors. Tai ka, jam nereikia padeti? Ji nurasyti, kaip nekondicini?
To vaikelio negalite isivaikinti, bet galite globoti. Juk jei Jusu norai gristi meile tam vaikui, tai forma tikrai nera svarbi.
Kita vertus, isivaikinti vaikeli leidziama tik seimoms, atitinkancioms kruve reikalavimu. As leisciau tai daryti ir vienisiems zmonems. Yra daug zmoniu, kuriu gyvenime vaiko atsiradimas butu lyg sviesulys. Ir jie tam vaikui galetu duoti visa save.
O dabar, vienisai mamai vaika galima auginti, vienisai senmergei -ne. Bet kiekvienas vienisas zmogus gali tapti globeju (per vargus, bet gali). Tai taip pat pliusas globos naudai.
Taigi, ivaikinimas labai gerai, bet tukstanciai vaiku negali buti ivaikintais del ivairiu priezasciu ir tukstanciai zmoniu negali tapti iteviais. O buti globejais ir globojamais, gai visi

Aš manau, kad globėjų parinkimas turėtų būti griežtesnis. Sutinku, kad vaikui gerai kai juo rūpinasi, bet globėjas-tai reiškia laikina. Ir po to gerojo periodo vaikui benūtinai, bet ateina blogasis (nepatiko globėjams-atsisakė, einant laikui pasikeitė planai ir juose tas globotinis nebenumatomas ir pan). Ir tokiu atveju tas vaikas dar labiau traumuojamas. Jam suteikiamos tuščios viltys ir svajonės.
Norintys įsivaikinti žinoma turi atlikti tam tikrą procedūrą, bet aš nemanau, kad tai atbaido daugelį.

Visgi, manau, kad vaikui yra gerai ten, kur jis yra mylimas.

Zinau atveji, kai viena seima isivaikino vaikuti, kai jis buvo dar kudikis. Viskas buvo labai gerai, bet kai vaikui buvo apie 10 metu, jis, "geruju" kaimynu deka suzinojo, kad yra ivaikintas. Ta pacia diena viskas apsiverte. Vaikas pasidare uzsisklendes, dingo bet koks dziaugsmas jo veide, eme blogai mokytis. Iteviai nebezinojo ka daryti, ir, kai nebegalejo patys vaiko paguosti, nuveze pas psichologus. Pasirodo, vaikas kentejo ne del to, kad jo tevai netikri. Jis mylejo savo itevius. Jis kentejo, nes i jo galvele ilindo mintis - o jei mano tikra mama manes ieskos, ji niekada manes neras. Nes pavarde kita, ir vardas kitas. To vaiko galveleje tikrosios mamos paveikslas buvo kaip karalaites, is kurios pikti zmones ateme jos vaika. Ir jam atrode, kad jo mama iesko savo vaiko ir verkia jo nerasdama...

Situacija vaikui tapus paaugliui, taip pasudetingejo, kat iteviai emesi ieskoti vaiko tevu, kad papasakotu vaikui apie tikra jo mama, kuri, tikrai neturejo buti panasi i karalaite... Rezultatai pribloske visus. Vaiko motina buvo gana zinoma vieno miestelio moteris, turejo pavyzdinga seima, augino du kitus vaikus.
O galas toks, kad vaikas, vos jam suejo 18 metu, susigrazino sau motinos pavarde ir apsigyveno pas motina. savo itevius lanko, rupinasi jais, bet tik tiek.

Si istorija, yra labiau isimtis negu taisykle, bet gyvenime visko buna.

O kalbant apie iteviu/globeju atranka, reiketu daugiau demesio skirti zmogaus moraliniam stoviui ivertinti, o ne statusui ir materialinei gerovei. Ir vien kursus iskalusyti neuztenka, reikia, kad psichologai daugiau dirbtu - tirtu busimu iteviu/globeju motyvacija, elgesi, problemu sprendimo gebejimus. bet, tai utopija...

Man atrodo, kad vaikeliui, tai kad jis yra įvaikintas -reikia pasakyti nuo mažens (bet kaip tai kokybiškai padaryti dar nežinau). Tu teisi - šios tiesos sužinojimas iš svetimo ir dar paaugus-didelė trauma.

Na, man labai patinka, kaip Nomeda tai daro. Ji savo mergytei nuo pat mazens eme sakyti, kad ja pagimde kita moteris, o Nomeda ja tik augina, bet labai labai myli. Nuosirdu ir paprasta.

Aciu Dievui, SimomamosVilmos taktiskumas neleido isiplieksti konfliktui. Uz tai jai, ir uz neikainuojamus pasakojimus didelis aciu
Siaip ji teisi del dvieju "rušiu" globeju (iteviu). Bent man antrojo tipo poziuris atrodo brandesnis. Is tikruju, kai turejau problemu susilaukiant pirmosios atzalos, nedrasiai masteme ir apie antraji varianta Tik siandien as galiu ivertinti , kad tas poziuris ir mintys buvo nebrandus. Kodel? Todel, kad tada ash vaika isivaizdavau grazu, tobula, tiesiog pries akis stovejo vaizdelis: dailiai ispuostas leliukas su pacia istabiausia sypsena... Kai susilaukiau vaiko, supratau, kad vaikas - apseileti apdrabstyti drabuzeliai, apsiusiota lova, o kol sulaukiau tos istabiosios sypsenos - kiek iki to buvo nenumaldomo rekimo... Jokiu budu nenoriu pasakyti, kad vaikas man nesuteike dziaugsmo - sunkiai sulauktas jis tapo visu mano gyvenimu. Taciau ne roziniu...Vaikas - nera mano, nera mano lukesciu tenkintojas, tai atskiras zmogus kartais su tokiu savitu charakteriu... manau, jei buciau isivaikinus neturedama savo vaiko, galbut net buciau nusivylusi.. Tiesiog uzauginus vaika visiskai keiciasi poziuris - tada galvojau, jog vaiko reikia MAN, dabar galvoju , jog mes esame tik tam , kad padetume JAM suaugti, subresti. Noreti vaiko SAU tarsi neteisinga... Va del ko antrojo tipo globejai atrodo brandesni...
nezinau ar aiskiai paaiskinau
bet kuriuo atveju vaikui yra gerai - jis gauna namus, seima. Taip pat savo postu visai nenorejau izeisti Zuikos - nesvarbu ar vaikas ivaikintas ar ne, pirmos ir antros motinystes lukesciai labai skiriasi. Ir man Is esmes.

Žinoma jūs visada tik savo tiesas matot-taip kad nebematau prasmės diskutuot šia tema.