Vaikas iš kūdikių namų

Taip, jei zmogus renkasi globoti vaika tik todel, kad jam sia minute sove sita mintis, tai taip ir buna. Va paskutines margaites kur tevai pasieme globai. Joms 7 metai. Tai jos pasakojo, kad buvo jas pasiemusi kazkokia teta vasaros atostogoms. Savaite palaike ir grazino. Mergaites pasakojo, kad jas ta teta net muse
Taip, visokiu zmoniu buna ir, deja, kencia tik vaikai. Bet kai pagalvoju, kas butu buve, jei ta moteriske butu jas isivaikinusi
dabar jas globoja mano tevai. Jos tokios nuostabios mergaites Manau, kad jei tik galetu, jas tikrai daug kas noretu isivaikinti. Bet cia butent tas atvejas, kai nesutvarkyti dokumentai ir del tam tikru aplinkybiu, ju neimanoma sutvarkyti. Taigi, jos taip ir augtu valdiskuose namuose, jei nebutu tokio daikto, kaip globa.
Ir del vaiku namu, taip pat tiesa. Buvo mano gyvenime toks atvejis. Tie vaikai, kuriuos mes pasiemem pirmuosius, turejo sese, kuri mokesi pagalbineje mokykloje. Mes ja buvom parsiveze vienais metais vasaros atostogoms. Tai ji, kai suaugo, pasigimde sunu ir jo nepriziurejo, nemaitino, zodziu kol tas vaikas patapo invalidu. Vaziuodavau pas ja, aiskindavau, kaip reikia vaika priziureti (maniau, gal kvaila, tai nesuvokia). Bet... mano zodziai nepadejo, mat kazkas ja paprotino, kad uz vaika invalida gaus daugiau pinigu
Zodziu ta vaikeli is jos ateme ir isveze i kudikiu namus. Ten apziureja gydytojai nustate, kad jis visai joks invalidas, tik labai apleistas ir nusilpes...
Man buvo labai gaila to vaikelio, tad nuejau du kartus aplankyti. Po antro karto supratau, kad savo vizitais tik skaudinu ta vaika. Jis taip klyke, kai paskutini karta reikejo iseiti... buvau dar labai jauna, bet supratau, kad jei neketini ar negali vaikui padeti, geriau neprisijaukinti jo ir neskaudinti

SMV, as nekalbu apie tuos nenormalius atvejus kai su vaikais elgiamasi kaip su suniukas, atsibodo atidaviau atgal. Cia tai aisku be dvejoniu yra blogai. As kalbu apie normalius atvejus. Gal visu pirma issiaiskinkim kas yra globa? Nes as cia gal ko nors nesuprantu, nes as turiu omenyj laikina globa, kuomet globejai keiciasi. Nes kartais pasiklausius vaiku istoriju daugumoj atveju taip ir gaunas, pradzioj pas vienus globejus, paskui pas kitus. Ar nera tokiu atveju tai tarsi vaiku nuoma savotiska? Is kitos puses paziurejus, gal geriau metai dveji normalaus gyvenimo, nei visada vaiku namuose.
Aquamarine, man lygiai tokios pat dvejones neduoda ramybes. Suvoki, kad geras darbas, bet ar tikrai?

Globa yra dvieju rusiu - laikinoji ir nuolatine. T.y. jei nori, gali paimti vaika laikinai globai - pvz, vasaros, kaledu atostogoms ar savaitgaliams. Zodziu, buti jo neakivaizdiniu globeju. Bet jei nori, kad vaikutis pas tave gyventu, rasai prasyma nuolatinei globai. Tada skiriama teismo data ir teismas sprendzia - tenkinti tavo prasyma ar ne. Jei tenkina, zmogus padaves prasyma skiriamas nuolatiniu vaiko globeju, kol siam sukaks 18 metu. Nuolatine globa panaikinti gali tik teismas.
Taigi, tai nedaug skiriasi nuo isivaikinimo, tik vaikui paliekama ta pati pavarde, jis laikomas ne ivaikiu, o globeju ir dar keletas niuansu - turtiniu ir kitokiu.
Bet pati vaiko auginimo esme yra ta pati. Vaikas tampa tavo. Turint nuolatine globa, ne taip jau lengva ir "teveliams" ji susigrazinti. Jei nesutinki ir nenori, gali neleisti net lankyti to vaiko visokiems giminaiciams. Tik tuo atveju, jei tevai susitvarko gyvenima ir irodo, kad gali vaika auginti patys, teismas sprendzia, patenkinti tevu prasyma ar ne. Beje, ir vaikas gali pareiksti savo nuomone.

Dar, kai vyksta teismas del nuolatines globos, i teisma kvieciami ir vaiko tevai. To teismo metu yra apribojamos bet kokios tevu teises i vaika neribotam terminui, taigi, jie negali listi.

tu labai kategoriska manyciau tavo amzius tau tai leidzia
Nieks gi nesake, kad iteviai yra blogai, o ivaikintas vaikas nelaimingas. Atvirksciai As net neskyriau ar tai ivaikinimas ar ne. As sakiau, kad skirtingai ziurima i PIRMA ir SEKANCIUS vaikus. O ivaikinimas susiriso su tuo savaime - mat ivakinama dazniau neturint savu vaiku ir tas vaikas toje seimoje buna pirmas. Ivaikinant duotuoju atveju tenkinamas moters motinystes instinktas - ir tai gerai, duok Dieve, kad toks yra Kiekvienam vaikui reikia meiles ir globos, ir labai gerai, kad jis tai gauna. Beje del tos pacios priezasties mes dazniausiai (jei tai nera netyciukas ) ir gimdome. Taciau globejai (noriu tiketi, kad daugelis ju neisnaudotojai, o vedini kilniu tikslu) ziuri i vaika kitaip. Ne kaip i nuosavybe. Kai gimdome pirma vaika mes ji gimdome SAU. Isivaizduojame, kad jis MUMS priklausys. Ivaikiname taip pat SAU , ir kaip kazkuri cia uzsimine - ivaikinimas skiriasi tuo, kad tarsi gauname garanta, apsidraudziame, kad to vaiko neatims. Augindami pirma vaika tarsi suvokiame, kad jis MUMS NEPRIKLAUSO. tai sunku suvokti. bet taip yra. Auginu savo biologini vaika, taciau matydama jo charakteri, (savita - ne MANO charakteri) suprantu, kad vos sulaukes 12 ar 15 jis gali trenkti durim ir iseiti. Tiesiog labai ambicingas savarankiskas ir uzsispyres zmogutis ir vistiek labai ji myliu
Augindami vaika pamazu taikomes su tuo, kad jam MUSU viena diena nereikes. Ir stengiames padaryti, kad bent isliktume jam reiksmingi - kad butume tie, pas kuriuos jis galetu sugrizti, kai JAM to reikes. taigi pries pirma vaika mes nesame susitaike su tuo - kad jis mus paliks. Vienaip ar kitaip. 15 ar 20 metu. Ir nesvarbu, kas bus to priezastis - atsirade biologiniai tevai, gimines, mergina ar gatves draugai... Paauges jis MUMS ir nuo MUSU nepriklausys... Tik turime pasistengti, kad jis MUS iskeistu i to verta (-us). Kad nueiti geru keliu, teisingai ir butu laimingas. To uztenka suaugusiu vaiku tevams.Bet to nenorime pripazinti supuodami ji ant ranku...
Tame ir brandumas, kad imdami vaika kartu suvokiame ir susitaikome, kad galesime ji atiduoti, paleisti... Antraip gal net neverta pradeti... Del saves. As asmeniskai dar nesu visiskai tikra, kad sugebeciau. Gal dar nebrandi. Mano amzius man dar tai leidzia ir tikiuosi subresti...
P.S. pabaigai linksmesne gaida - berasydama padariau isvada, kad dauguma "sunkiu" anytu yra nebrandzios motinos

Niekas ir neabejoja, kad visi vaikai palieka tevus. Taciau kalba visai ne apie tai. Cia kalbama apie prievartini atemima (jei vaikui kokie 4-5 metai - jo noru niekas neklaus). Jei pasiimi vaika globai, jo biologiniams tevams pranesamas globeju adresas. Ar noretumete, kad viena grazu ryta prie duru apsireikstu kokia nors narkotikams pinigu pristigusi biologine motina ir imtu jus santazuoti, tykoti prie namu jusu globojamo vaiko? O tokiu atveju buvo, ir ne vienas. Taip pat zinau atveji, kaip viena biologine motina susigrazino is globeju savo vaika, taciau po kokiu metu ta vaika vel atidave i vaiku namus.

Labai graziai parasei, MamyteSirdele.

Taip, butent brandumas mums leidzia buti gerais ir teisingais tevais/ iteviais/ globejais/ sutuoktiniais/ draugais/ zmonemis.
Taigi, ne budas kazka daryti yra brandus arba nebrandus, o mes esame arba tokie arba ne.
Todel brandus zmogus visada moka paleisti. Bet ka - vaika, ivaiki, globotini, vyra, drauga... Jei tik tip yra geriau ir to reikia kitam zmogui.

bet tai visai nereiskia, kad augini, augini vaika, apsireiske tikroji gimdytoja ir jau sakai vaikui - cia tavo mamyte, eik, vaike. Tai jau ne brandumas, o aplaidumas. Tie zmones jau viena karta parode, kad nesugeba auginti savo vaiku, tad dabar ju nora juos susigrazinti reikia iverttinti labai atsargiai. Ir jei reikia, ginti vaika nuo ju, saugoti ir neleisti jo antra karta suzeisti.
Deja, bet labai retai tikri tevai iesko savo vaiku, o nemazas procentas tu, kurie iesko - ne paciu doriausiu ketinimu vedini. Taip, kad tikimybe, jog tikrieji tevai atims jusu auginama vaika, yra mazesne nei 1 procentas.
Mano tevu namuose augo 7 skirtingu tevu vaikai, be to glaudziai bendraudavom su kitom seimynom Lietuvoje, taigi galiu pasakyti, kad nebuvo ne vieno atvejo, kad biologiniai tevai susigrazintu savo vaika.
Jei jau tie tevai turi nors kiek sazines ir dar nera visai degradave, tai jie net vaiku namuose lanko savo vaikus, dazniau, reciau, bet lanko. Ir tokiu vaiku niekas nesiulo nei isivaikinti, nei globoti.

nu nemanau, kad narkotikams pristigusi motina laisva valia galetu ta vaika ish namu issivezti...
O kalba buvo apie tai, apie skirtingus iteviu ir globeju motyvus.
Suprantu, kad ir globejai, ir iteviai turi praradimo baime, ir logiska - tas vaikas bet kuriuo atveju truputi (ar daugiau) priklausys ir biologiniams tevams, galbut vien tuo, kad jis ju lastele su ju genais. ir tas vaikas uzauges patirtu skriaudu , kad ir kokiam pragare gyveno, greiciausiai neatsimins ir pykcio nelaikys. To nepaneigsi. Taip yra. Taciau tie tevai kurie uzaugino, dave jam daugiau, ir jis tai ivertins. tik negreitai...

Beje, SMV, daugiau pasakojimu apie jusu vaikus nebus?
ta patirtis mums labai vertinga...

Dar karta - niekas nesako, kad reikia jums galvoti apie tai - ar geriau isivaikinti, ar globoti. Zinoma - isivaikinti, jei nera jokiu aplinkybiu, kuomet gali buti tik globa.
Mes kalbam apie tu noru auginti svetima vaikeli branduma ar nebranduma. Apginti vaika nuo narkomanu tevu turi ir gali ir globejai. Jie turi teise neisileisti tu tevu per savo slenksti. Ir prievarta jie tikrai vaiko neatims. Bet tam vaikeliui juk nepasakysi, brangusis, taves gali ieskoti mama narkomane, tad tau geriau gyventi vaiku namuose, o ne pas sita teta

O jus tiesiog ieskokit vaikelio, kuri galima isivaikinti ir daug jums laimes

Bet isivaizduokite situacija, apsigyvena kaiminysteje mama lodore ir turi nuostabu vaikeli. Tas vaikelis parom sedi nevalges, jums jo gaila, jus jam padedat - nuolatos nesat valgyti, nuperkat kokiu niekuciu, kartais jis pas jus nakvoja, kai mama selsta - nuprausiat ji ir pries miega sekat pasakas. Per laika netgi prisirisat prie to vaikelio. Ir ta mama viena diena seda i kalejima. Vaikelis gali buti isveztas i vaiku namus, arba jus galite pasiimti jo globa. Jums plysta sirdis nuo dvejoniu. O tas vaikas stovi jusu akyse ir sapnuose. NEJAUGI JUS ATSISAKYTUMET GLOBOTI SITA VAIKA TIK TODEL, KAD JO MAMA GALI VIENA DIENA GRIZTI?
Taip, jus galite pasirinkti - ar gyventi ir vis prisiminti ta vaika, arba jam ir toliau padeti, kaip ir padejote iki siol. Jus galite leisti ta vaika isvezti i vaiku namus, o galite suteikti jam ir sau begale laimingu akimirku. Ir nesvarbu, kas bus, kai gris mama is kalejimo. Bus taip, kaip lemta, bet tai nereiskia, kad reikia palikti vaika likimo valiai.

Stai tokias aplinkybes (ir begale kitokiu), as turiu uomenyje, kai kalbu apie globa. Jei jusu gyvenime nera tokiu aplinkybiu (ir visai nelinkiu joms atsirasti, nes jos visada labai skaudzios), tai jums nereikia galvoti apie tai. Isivaikinkita vaikeli ir saugokite ji nuo viso pasaulio blogio, iskaitant jo tevus narkomanus, nes tai bus jusu pareiga.

Na, manau laikas baigti diskusija.
Visiems globojantiems ar isivaikinusiems vaikelius linkiu laimes
O tik ketinantiems tai daryti - rasti SAVO vaikeli

Taigi, pas mus jau augo 6 vaikai. Ir as jau buvau studente (mazdaug po 1 metu po to kai paemem globai S), i musu seima atvyko net trys vaikai. Broliukai (5 ir 3) bei mergaite 1,5 metuku. Sitie vaikai irgi pas mus pakliuvo ne is globos namu, o tiesiai is ligonines, kur jie buvo paguldyti del didelio issekimo, sergantys niezais ir labai suvarge.
O buvo taip. Paskambino mamai jos viena drauge - pediatre - ir pasake: zinai, atveze tris vaikus. Daktarai mergaitei nori prirasyti neisivystyma ir atsilikima, bet man atrodo, kad jie visi labai protingi. Tu atvaziuok, paziurek.
Mama nuvaziavo ir jau negalejo pamirsti tu vaiku. O ypac mergaites akiu. Mamai jos zvilgsnis pasirode labai skausmingas, bet protingas ir gilus.
Dar teko pakovoti su daktarais, kad tuos vaikus atiduotu (nebepamenu, kas ten strigo, bet kliuciu buvo).
Atidave.
Pamenu, kaip grizau savaitgaliui namo ir pamaciau tuos vaikus. Vyriausias berniukas toks rimtas, susikaupes, akys kaip senuko. I klausimus atsakinejo ramiai taip, bet labai logiskai ir su mintim. Jaunesnis berniukas buvo toks snekoriukas (juk jam buvo 3 metukai), vis - kas cia, koks tavo vardas ir t.t...
Paskutine pamaciau mergaite, nes mama su ja buvo kieme.
Kai pamaciau sita coliuke rimtu veideliu bei protingom akytem, uzpludo tokia banga, taip norejosi ja paciai imti ir paslepti nuo viso pasaulio. Paprasiau mamos, kad leistu ja pakrikstyti. Nes kazkaip jauciau, kad noriu, jog sitas vaikas butu mano gyvenime svarbus. Mama sutiko, tad A - pirmoji mano kriksto dukra.

Na bet is eiles ir pagal amziu

Vyriausias broliukas D augo gana tylus, ramus, bet su cinkeliu vaikas. Jis gali puse dienos tyleti, bet kai pasakys, tai kazka tikro, apgalvoto, arba juokingo. Zodziu, vejais zodziu nelaide. Man jis taip pat labai patiko. Tas jo rimtumas, solidumas... Bet visada ramus - jokiu nervu, jokiu kaprizu, jokiu perdetu emociju. Pakalbintas greiciau atsakys sypsena nei zodziais. Jei jau labai labai blogai - nuverkia posma kur vienas ir vel sypsosi.
Gydytojai apziureje D rado siokiu tokiu bedu vyrisku, tai reikejo jam dvi operacijas daryti. Abu kartus gulejau su juo ligonineje, nes mama tiesiog negalejo palikti visu kitu vaiku. Tad prisirisau prie sito vaiko kurkas labiau nei prie visu kitu (kaip ir prie jo seses). Tai buvo vaikas, kuris man atrode idealus.
Pamenu, jau ejo i mokykla. Budavo grizta, valgo pietus - taip ramiai, tyledamas, ir staiga sako - o siandien Benas... ir papaskoja koki bajeri is mokyklos gyvenimo, bet toki, kad tikrai juokinga
Idomus buvo ir jo santykis su broliu ir sese. Jis nerode jiems jokiu emociju, tik is tolo stebejo ir dziaugesi, kad jais rupinamasi.
Ir supratingumas. Jam sakai - reikia taip ir taip, net jei jam nepatinka, niekada nesakys, kad nepatinka. Reikia, tai reikia.
Iki paauglystes jis augo be vienos bedeles. As ji idealizavau, o mano sese jo nemego. Sakydavo - jis bejausmis, jis kaip tyli kiaule, bet ziuresim, ko priknis. Zodziu, jai jis nepatiko, kazkaip ji negalejo jo pajausti, o man jis buvo idealus. (Vat kodel sakau, kad reikia labai i suderinamuma ziureti).
Paauglysteje D pakrete siek tiek sposu. Is tiesu jis dare tokius dalykus, kuriu niekada niekas nedrisdavo padaryti, bet man tai atrode, gal ir negeros, bet budingos koznam paaugliui isdaigos. Pavyzdziui, viena diena pasislepes isnese is namu kazkoki ipatinga kaktusa, kad padovanoti ji draugui su gimtadieniu. Kita karta, kai tecio nebuvo namie, isvaziavo pasivazineti su traktorium (atseit siuksles norejo isvezti), kita karta savavaliskai masina pasieme ir apsuko pora ratu per miesteli.
Mama uzdraude listi prie kompo, uzrakino kambari, tai D ilipo pro langa ir visa diena prazaide.
Isdaiga po isdaigos, ir D eme labai konfliktuoti su mama. Tiksliau, jis nekonfliktavo, tik mama eme panikuoti. Tada jau jos abi buvo sus sese pries mane. "Matai - sakiau tyli kiaule"... As ir toliau ji gyniau. Nes man atrode, kad jis taip elgiasi todel, kad yra paauglys ir negali saves kaip paauglio realizuoti. Nes mano tevu namuose gana griezta tvarka (kitaip gal ir negali buti) ir paauglyste yra tas amzius, kuri pragyventi su mano tevais yra labai nelengva.
Itampa augo. D eme nesti is namu kai kuriuos daiktus ir pardavineti ar mainyti ( beje, dazniausiai savo, arba isprasytus is kitu vaiku), kartais ir kokia kapeika "pasiskolindavo" uzsilikusia ant saldytuvo...
Labai jam norejosi visko, ka turi kiti paaugliai. Ir maciau kaip jam nelengva. Kiti bent jau išsikoliodavo, kai negaudavo o jis - niekada.
Pora kartu buvo nusigeres iki komos.
Paskui atsirado jo tevai. Tiksliau tevas grizo is kalejimo ir pradejo rasyti laiskus bei skambinti. Prizadedavo tam vaikui visko - kad atvaziuos, atves ta ir ta, bet niekada neatvaziuodavo.
D nebesusitvarke su sita situacija - konfliktai ir nesupratimas namuose, tikruju tevu pazadai... jis eme blaskytis. nustojo mokytis. manau, net ketino slapta vaziuoti pas tevus, nes juos idealizavo...
Jau buvo 12 klaseje, kai mokytojai pasake, kad prie egzaminu neprileis. mama vos isprase, kad sugrazintu i vienuolikta klase.
Itampa toliau augo. Viena diena mama neistvere ir pasake jam, kad jis jau pilnametis ir gali daryti ka nori - gali vaziuoti pas tevus ar kur tik nori.

D parase laiska. "Tai buvo paskutinis kartas. Noriu buti Jusu sunus"...

Nuo tos dienos D suaugo. Perejes atgal i vienuolikta klase, eme draugauti su viena klasioke. Labai faina mergaite. Vasara labai daug dirbo, kad padeti tevams ir kad uzsidirbti pinigeliu sau ir savo mergaitei. O jau kaip jis svelniai ta mergaite myli Jie abu tokie grazus

Dabar ir mama ir sese jau pripazista, kad D - auksinis vaikas buvo, nepaisant tu zbitku, kurie ejo, praejo, ir uzsimirso kaip paauglystes isdaigos.
Dabar jis visu mylimas ir vertinamas.

As manau, jei D butu gaves daugiau laisves ir nebutu buve taip varzomi jo paaugliski norai, buvo galima isvengti ir tu bedu, kurios buvo. Tai vaikas, salia kurio reikejo suaugusio kaip draugo, o ne kaip autokrato. Todel, manau, kad jei jis butu auges demokratiskesneje aplinkoje, viskas butu buve gerai.

As netgi savo sunui daznai ji pavyzdziu statau, nes D mano sunui - autoritetas.

istorija.
beje, kaip D dabar, mokosi, ar jau baige?

Rugseji D ir jo drauge bus dvyliktokai. Kolkas ju planuose baigti vidurine, o del ateities tai... jie labai laimingi dabartyje, tad apie ja mazai kalba