O kaip jums Pippi sekasi?
QUOTE(Zuika1 @ 2005 08 12, 10:40)
O kaip jums Pippi sekasi?
Dabar atostogų metas, daug kas tose tarnybose atostogauja, todėl visi reikalai sustoję. Šiaip aš jau esu susitvarkiusi visus dokumentus ir išklausiusi visus mokymus, beliko sulaukti, kol pasiūlys vaikutį. Čia truputį sudėtingiau, nes aš noriu mergaitės, o šiuo metu mergaičių, kurios neturėtų rimtų sveikatos problemų bei daug broliukų ir sesučių, nėra. Jei norėčiau berniuko - būtų daug paprasčiau, galėtų man pasiūlyti nors ir šiandien. Taigi, kantriai laukiu.
QUOTE(Pippi @ 2005 08 12, 10:23)
Dabar atostogų metas, daug kas tose tarnybose atostogauja, todėl visi reikalai sustoję. Šiaip aš jau esu susitvarkiusi visus dokumentus ir išklausiusi visus mokymus, beliko sulaukti, kol pasiūlys vaikutį. Čia truputį sudėtingiau, nes aš noriu mergaitės, o šiuo metu mergaičių, kurios neturėtų rimtų sveikatos problemų bei daug broliukų ir sesučių, nėra. Jei norėčiau berniuko - būtų daug paprasčiau, galėtų man pasiūlyti nors ir šiandien. Taigi, kantriai laukiu.
Pippi, o tu turi savo vaikų?
QUOTE(JULIJANA @ 2005 08 12, 07:29)
Tai vat, kad negali savo vaiko pasirinkt. Maniškis kūdutis, ausytės gal per daug atlėpusios ir su kalba problemos, o jau valgo 
, svetimas būtų - greičiausiai neimčiau...
, svetimas būtų - greičiausiai neimčiau...Niekas ir nesake, kad rinktis vaika tolygu ieskoti idealaus. Tiesiog reikia isiklausyti i sirdies balsa. Zinau keleta atveju, kai buvo paimti silpni, sergantys ir toli grazu, neprimenantys baby born vaikai. Tik todel, kad jie tiems zmonems prilipo prie sirdies.
Netgi sakydama, kad reikia atkreipti demesi i isore, neturjau uomeny grozio etalonu.
QUOTE
Mano viena pažįstama, pirmą kartą pamačiusi jai siūlomą įvaikinti vaikutį, nelabai buvo juo sužavėta. Po to jį aplankė dar kartą, tas apsilankymas buvo jau visai kitoks. O dabar to vaikučio ji už jokius pinigus niekam kitam neatiduotų, taip jį myli.
Todel ir sakau - neskubeti. Istorija, kai nueini i kudikiu namus, prie taves pribega mazius, apsiveja ir pasako - mama, o "Mama" ji isirenka ir visi buna labai laimingi, grazi, bet buna, kad ta "savo" pastebi tik atejus 3 ar 5 karta.
Beje, prisimenu, kazkur skaiciau. Atejo moteris (ar seima) - nepamenu, i kudikiu namus, nes labai norejo mergaites. O cia puola i glebi ryzas, strazdanotas berniukas... Kiek jie toliau beieskojo, tas berniukas vis stovejo akyse. Pasikliove sirdies balsu. Dabar tas ryzas berniukas - daktaras bei ju santykiai labai geri. Iteviai labai laimingi, kad tuomet paklause sirdies...
Simo mama Vilma tu tikras lobis su savo patirtimi. Bet tiesą pasaiuus, tai su Tavo tėvais vaikų teisių apsaugos tarnyba neleisdama pasirinkti vaikų trai darė labai nesažiningai.Tipo- nori šeimynos, tai parodyk ką gali. Gali būti kad nukentėjo Jūsų, nuosavų vaikų interesai o Jūs taip pat turėjot teises į normalią vaikystę. Aš visada tą akcentuoju kalbėdamasi su VTAT specialistais, pabrėžiu, kad mano vaikų interesai neturi nukentėti. Nors jiems nėra viskas paprasta bet būtent tie sunkumai tokie kurie juos daro geresnius aplamai žmogiškesnius. Eglei pavyzdžiui sakau, kad ją myliu tiek kiek myliu, gal nedaug, bet iš tikro. Kiek myliu, tiek dėl jos darau- vaikščiodama po parduotuvę galvoju apie ją, ką jai nupirkti, kas tiktų, kas reikalinga. Nėra taip kad be jos negalėčiau gyventi, tačiau kadangi noriu globoti vaikus, manau kad ji mums tinka.Mano didieji žino, kad vistiek pas mus bus svetimų vaikų, tai Eglę priima kaip " normalią" tipo-tinka, nes gali būti blogiau. Kiti jausmai Dainiui, jis mažas, prieraišus ir tuo visus sušildantis.Eglei ir sakau, matai mažiems nieko daryti nereikia, juos visi myli o dideliems reikia ir patiems pasistengti kitus mylėti arba elgtis taip kad tave mylėtų. Šiap sau kažkaip su ta meile neišeina taip jau lengvai. Niekada nesakyčiau tyčia ( gali būti kitaip, kad mylėsiu tikrai kaip savo) kad ją myliu kaip savo vaikus.Ją myliu kaip Eglę ir tegul ji mato kaip reikia mylėti savo vaikus ir žmones. Aš jau kartais jai paminu ant sąžinės kad ji manęs nelaukia, - nes būna lauke kai grįžtu ir ilgai nepareina, kad turbūt nemyli tiek tiek kiek aš esu verta, ir pan.Pas mus Palangoj yra tokia šeimyna, tai jie vaikus renkasi net vaikų namuose. Manu kad tai gerai, jie jaučia kurie vaikai jiems tinka, kuriems bus pas juos. O šiap tai irgi visada norėjau mergytės ir mažos, o gavosi didelė Eglė ir mažas Dainius, kuris duso, turėjo ryškią astmą ir kuri, kaip daug kas pranašavo traukiasi kaip atoslūgis vien nuo mūsų meilės vieni kitiems.
QUOTE(Andro @ 2005 08 13, 11:11)
Simo mama Vilma tu tikras lobis su savo patirtimi. Bet tiesą pasaiuus, tai su Tavo tėvais vaikų teisių apsaugos tarnyba neleisdama pasirinkti vaikų trai darė labai nesažiningai.Tipo- nori šeimynos, tai parodyk ką gali. Gali būti kad nukentėjo Jūsų, nuosavų vaikų interesai o Jūs taip pat turėjot teises į normalią vaikystę. Aš visada tą akcentuoju kalbėdamasi su VTAT specialistais, pabrėžiu, kad mano vaikų interesai neturi nukentėti. Nors jiems nėra viskas paprasta bet būtent tie sunkumai tokie kurie juos daro geresnius aplamai žmogiškesnius. Eglei pavyzdžiui sakau, kad ją myliu tiek kiek myliu, gal nedaug, bet iš tikro. Kiek myliu, tiek dėl jos darau- vaikščiodama po parduotuvę galvoju apie ją, ką jai nupirkti, kas tiktų, kas reikalinga. Nėra taip kad be jos negalėčiau gyventi, tačiau kadangi noriu globoti vaikus, manau kad ji mums tinka.Mano didieji žino, kad vistiek pas mus bus svetimų vaikų, tai Eglę priima kaip " normalią" tipo-tinka, nes gali būti blogiau. Kiti jausmai Dainiui, jis mažas, prieraišus ir tuo visus sušildantis.Eglei ir sakau, matai mažiems nieko daryti nereikia, juos visi myli o dideliems reikia ir patiems pasistengti kitus mylėti arba elgtis taip kad tave mylėtų. Šiap sau kažkaip su ta meile neišeina taip jau lengvai. Niekada nesakyčiau tyčia ( gali būti kitaip, kad mylėsiu tikrai kaip savo) kad ją myliu kaip savo vaikus.Ją myliu kaip Eglę ir tegul ji mato kaip reikia mylėti savo vaikus ir žmones. Aš jau kartais jai paminu ant sąžinės kad ji manęs nelaukia, - nes būna lauke kai grįžtu ir ilgai nepareina, kad turbūt nemyli tiek tiek kiek aš esu verta, ir pan.Pas mus Palangoj yra tokia šeimyna, tai jie vaikus renkasi net vaikų namuose. Manu kad tai gerai, jie jaučia kurie vaikai jiems tinka, kuriems bus pas juos. O šiap tai irgi visada norėjau mergytės ir mažos, o gavosi didelė Eglė ir mažas Dainius, kuris duso, turėjo ryškią astmą ir kuri, kaip daug kas pranašavo traukiasi kaip atoslūgis vien nuo mūsų meilės vieni kitiems.
Andro, man labai patiko, kaip tu viska sneki. Taip realiai, be pompastikos. Nes is tiesu tip ir yra. Is tiesu pamilti maza vaika yra zymiai lengviau. Taip pat tiesa yra ta, kad vaika myli tiek, kiek myli. Ir kad kuo didesnis vaikas, tuo daugiau jam reikia pastangu, kad ta meile isikovotu. Ir, kai turi savo vaiku, nelengva rasti vaika, kuris atitiktu visu lukescius. Bent jau man, jei auginciau svetima vaika, butu labai svarbu ne tik, kad jis man butu mielas, bet ir kad mano vaikas su juo nekonfliktuotu. Nesneku apie vaikiska nepasidalinima, bet apie tikra nesuderinamuma.
Nekaltinu savo tevu (na gerai, tik siek tiek), bet jie nebuvo tokie ismintingi ir nevertino taip blaiviai situacijos kaip tu.
Bet ne apie tevus cia noriu kalbeti. Tiesiog noriu padeti tiems, kurie augina svetimus vaikus
Taigi, tuoj bus tesiamas pasakojimas apie S
Taigi, kai jau 5 musu pasiimtieji vaikai siek tiek atsitokejo, kai nurimo seimynos ikurtuviu ispudziai, mazdaug popusmecio, suzinojome, kad ligonineje yra mazas berniukas, ka tik atimtas is mamos. Pradejom ji lankyti. Buvo labai mielas. Tamsiaplaukis, labai ryskiom melynom akim ir nuostabia sypsena. Zodziu, kataloginis vaikas. Jam buvo ka tik sueje treji. Man taip buvo jo gaila, sedzincio gelezineje lovyteje... Zodziu, gal po savaites ar dvieju, jis jau buvo pas mus ir visus dziugino savo meilumu. Tik Li jo labai nemego. Kaip dabar sako - uz tai, kad visi ji dievuku laike. Gal, bet juk taip faina dziaugtis mazu...
Siaip, S augo be jokiu dideliu pastangu. Kazkaip nei reikalavo perdaug demesio, nei buvo kokiu ten dideliu oziu. Jis zaisdavo sau, vaiksciodavo. Paskui tik kiek palepo - niekur neidavo pesciomis, vis ji nesti reikedavo. Nors, kai dabar galvoju, gal tai ne paprastas islepimas buvo, gal tiesiog tas vaikas labai bijodavo iseiti is namu, gal jausdavo tokia itampa, kad tik ant ranku jausdavosi saugus.
Tuomet gal ir neatrode keista, bet pirmieji blogo pranaso zenklai buvo matyti jau tada. Tik mes to neivertinom, manem tai vaiko budas ir tiek.
Kai visi susesdavom ziureti tv, S imdavo maivytis prieki, kraicioti, juoktis, vartaliotis... Manem, kad paprasciausiai nori demesio...
O kai kas atsitikdavo, ir ji tekdavo pabarti, netgi jei svelniai papriekaistauti, kazkaip apsiversdavo jo akys. Tapdavo tokios margos, o zvilgsnis labai keistas - toks neprieinamas, lyg per siena. Manem, kad is baimes...
Karta, kazka jis ten prikrete, as ir sakau, na, ir ka gi man dabar su tavim daryti, o jis sako - imesk i peciu ir sudegink... o akys tokios... sunku budavo i jas ziureti...
Bet tai buvo tik momentai, kurie del jo meilumo greitai pasimirsdavi ir tikrai neatrode, kad verti susimastymo.
Ir dar vienas buvo jo nikis, kai buvo jau 5,6 metu - tai viska kraustydavo, bet ne tam, kad pavogti, bet tiesiog netverdavo smalsumu, tiesiog isitraukia is lentynos koki laikrodi ir tol dirba, kol ji isnarsto, o paskui palieka detales ismetytas. Niekaip nepavykdavo su juo susitarti, nes jis gyveno mano ir seses kambery. Taip viena karta is kazkur istrauke seses nagu laka ir... isipaise visa veida, rankas. Tol piese, kol apsinuodijo acetono kvapu. Teko i ligonine vezti.
Tai irgi buvo keista, nes siaip jau, zmogui turetu veikti savisaugos instinktas...
Daugiai vaikystej jo "bajeriu" nebepamenu.
Mokesi nelabai kaip, nors skaiciuodavo (sudeti, atimti, padauginti, padalinti) kaip skaicius prarijes. Tai irgi buvo zenklas. Matematika - budamas pirmokas, galejo skaiciuoti mintinai kaip ketvirtokas, o lietuviu kalba ir visa kita - vos vos siltas. Bet ir matematikoje, kai prasidejo ne paprastas skaiciavimas, bet sudetingesni veiksmai, pvz, dalinimas stulpeliu, jis suklupo. Mintinai galejo, o suvokti uzrasyto veiksmo - ne.
Ir labai graziai deklamuodavo eilerascius. Su intonacija, su pauzemis...
Gal nuo 12 metu prasidejo visiskos keistenybes. Vis dazniau eme jausti itmpa, vis dazniau eme konfliktuoti. Vis dazniau apsivertus akims, ispuldavo agresijos protrukiai.
Bet tai buvo taip keistai, pvz, isvaziuoja tevai, jis ima jausti itampa, itampa isprovokuoja koki agresyvu veiksma, pvz, akmuo i galva, paskui ji gerai apreki, jis po dvieju minuciu ateina svelnus kaip angelelis ir sako - gal ka nors padeti... Niekaip nesuvokdavau, kaip gi cia taip...
Kai jam buvo 14, 15 metu, jo agresyvumo priepoliu sarase jau buvo kruva baisiu dalyku. Pvz, supyko ant manes, mano katinui pagaliu sulauze stubura. Supyko ant tecio, nuejo ir pagaliu sudauze beveik isperetus anties kiausinius (tetis priziurejo uki, isivaizduoju, koks ten buvo vaizdelis), o jau nekalbu apie sudauzytus daiktus kambary, ir kitokias isdaigas, del kuriu nenukentejo gyvi padarai.
Mama eme vezioti ji pas psichologus. Viena psichologe patare jam - kai jauti itampa, pasiimk pagali, eik i miska ir trankyk medzius. Jis taip trankydavo, kad tuos medzius beveik nuzievindavo...
O buvo fiziskai labai stiprus, tvirtu kaulu, jegos turejo arba kaip zveris, kai pasiusdavo, arba kaip peliukas, kai budavo ramus.
Mama toliau ji veziojo pas daktarus, pas psichiatrus...
Toliau po reklamos
Siaip, S augo be jokiu dideliu pastangu. Kazkaip nei reikalavo perdaug demesio, nei buvo kokiu ten dideliu oziu. Jis zaisdavo sau, vaiksciodavo. Paskui tik kiek palepo - niekur neidavo pesciomis, vis ji nesti reikedavo. Nors, kai dabar galvoju, gal tai ne paprastas islepimas buvo, gal tiesiog tas vaikas labai bijodavo iseiti is namu, gal jausdavo tokia itampa, kad tik ant ranku jausdavosi saugus.
Tuomet gal ir neatrode keista, bet pirmieji blogo pranaso zenklai buvo matyti jau tada. Tik mes to neivertinom, manem tai vaiko budas ir tiek.
Kai visi susesdavom ziureti tv, S imdavo maivytis prieki, kraicioti, juoktis, vartaliotis... Manem, kad paprasciausiai nori demesio...
O kai kas atsitikdavo, ir ji tekdavo pabarti, netgi jei svelniai papriekaistauti, kazkaip apsiversdavo jo akys. Tapdavo tokios margos, o zvilgsnis labai keistas - toks neprieinamas, lyg per siena. Manem, kad is baimes...
Karta, kazka jis ten prikrete, as ir sakau, na, ir ka gi man dabar su tavim daryti, o jis sako - imesk i peciu ir sudegink... o akys tokios... sunku budavo i jas ziureti...
Bet tai buvo tik momentai, kurie del jo meilumo greitai pasimirsdavi ir tikrai neatrode, kad verti susimastymo.
Ir dar vienas buvo jo nikis, kai buvo jau 5,6 metu - tai viska kraustydavo, bet ne tam, kad pavogti, bet tiesiog netverdavo smalsumu, tiesiog isitraukia is lentynos koki laikrodi ir tol dirba, kol ji isnarsto, o paskui palieka detales ismetytas. Niekaip nepavykdavo su juo susitarti, nes jis gyveno mano ir seses kambery. Taip viena karta is kazkur istrauke seses nagu laka ir... isipaise visa veida, rankas. Tol piese, kol apsinuodijo acetono kvapu. Teko i ligonine vezti.
Tai irgi buvo keista, nes siaip jau, zmogui turetu veikti savisaugos instinktas...
Daugiai vaikystej jo "bajeriu" nebepamenu.
Mokesi nelabai kaip, nors skaiciuodavo (sudeti, atimti, padauginti, padalinti) kaip skaicius prarijes. Tai irgi buvo zenklas. Matematika - budamas pirmokas, galejo skaiciuoti mintinai kaip ketvirtokas, o lietuviu kalba ir visa kita - vos vos siltas. Bet ir matematikoje, kai prasidejo ne paprastas skaiciavimas, bet sudetingesni veiksmai, pvz, dalinimas stulpeliu, jis suklupo. Mintinai galejo, o suvokti uzrasyto veiksmo - ne.
Ir labai graziai deklamuodavo eilerascius. Su intonacija, su pauzemis...
Gal nuo 12 metu prasidejo visiskos keistenybes. Vis dazniau eme jausti itmpa, vis dazniau eme konfliktuoti. Vis dazniau apsivertus akims, ispuldavo agresijos protrukiai.
Bet tai buvo taip keistai, pvz, isvaziuoja tevai, jis ima jausti itampa, itampa isprovokuoja koki agresyvu veiksma, pvz, akmuo i galva, paskui ji gerai apreki, jis po dvieju minuciu ateina svelnus kaip angelelis ir sako - gal ka nors padeti... Niekaip nesuvokdavau, kaip gi cia taip...
Kai jam buvo 14, 15 metu, jo agresyvumo priepoliu sarase jau buvo kruva baisiu dalyku. Pvz, supyko ant manes, mano katinui pagaliu sulauze stubura. Supyko ant tecio, nuejo ir pagaliu sudauze beveik isperetus anties kiausinius (tetis priziurejo uki, isivaizduoju, koks ten buvo vaizdelis), o jau nekalbu apie sudauzytus daiktus kambary, ir kitokias isdaigas, del kuriu nenukentejo gyvi padarai.
Mama eme vezioti ji pas psichologus. Viena psichologe patare jam - kai jauti itampa, pasiimk pagali, eik i miska ir trankyk medzius. Jis taip trankydavo, kad tuos medzius beveik nuzievindavo...
O buvo fiziskai labai stiprus, tvirtu kaulu, jegos turejo arba kaip zveris, kai pasiusdavo, arba kaip peliukas, kai budavo ramus.
Mama toliau ji veziojo pas daktarus, pas psichiatrus...
Toliau po reklamos
Skaitau SimoMamosVilmos istorijas ir galvoju- na, nemažai jūs vaikelių globojot, bet visi su tokiom didelėm egesio problemom. Mūsų mama gal irgi ryžtųsi globai, ji dar jauna, o mes jau suaugom, bet labiausiai to ir bijo. Be to, kaimynai, įsidukrino mergaitę nuo 2 metukų, matėm kaip augo, kokios problemos buvo. Mokymosi motyvacijos stoka, polinkis į valkatavimą, išgėrinėjimą, visiškas abejingumas artimiesiems ir savo ateičiai, nesavarankiškumas, kai pradėjo bręst prisidėjo hiperseksualumas ir dar daug daug visko...Dabar jai 28- eri. 25-ių ištekėjo, pagimdė dukrytę, atrodė, viskas bus gerai... Deja, genai lindo paviršiun- vyras dažnai būdavo komandiruotėse, o tuo metu- vyrai, kompanijos, alkoholis 
Po dviejų santuokos metų pabėgo su tokiu alkoholiku, paliko vaiką (dabar augina jos įmotė). Beje, mažoji irgi daugiau linksta į nevaikiškus žaidimus, nors jai tik 5-eri Tiesiog viskas ratu- ratu... Ir norim, ir bijom... O gal dar mums neatėjo laikas, ir dar nėra mums skirto mažo žmogeliuko? 
Po dviejų santuokos metų pabėgo su tokiu alkoholiku, paliko vaiką (dabar augina jos įmotė). Beje, mažoji irgi daugiau linksta į nevaikiškus žaidimus, nors jai tik 5-eri Tiesiog viskas ratu- ratu... Ir norim, ir bijom... O gal dar mums neatėjo laikas, ir dar nėra mums skirto mažo žmogeliuko?
Deja, nei augindamas savo, nei svetima vaika nesi garantuotas, kad pasiseks uzauginti tikra zmogu is didziosios raides. Net nezinau, kaip paaiskinti, bet jei tevai gali neauginti, tai tegul neaugina svetimu vaiku. O jei negali, t.y. ta mintis juos persekioja diena nakti ir jie jaucia, kad tai ju misija, galiu pasakyti tik tiek. Net ir musu vaikai nera musu, nors ir per mus ateina ir niekaip negalim mes parinkti jiems gyvenimo kelio. Zinoma, bandom, bet tuo tik skaudinam juos ir save. Reikia moketi paleisti, kai vaikai uzauga. Taip ir cia, pasiimi vaika augini, rupiniesi, bet niekada nereikia pamirsti, kad jis gali buti kitoks, nei tu nori ir gyventi kitaip, nei tu supranti.
Zmoniu, auginanciu svetimus vaikus pagrindinis motyvas turetu buti apsaugoti vaiko vaikyste, mokyti ji gyvenimo, parodyti, kad gyvenimas gali buti kitoks. Ir nesvarbu, kad uzauges tas vaikas viska prades daryti atvirksciai. Taip, tai skaudu, bet reikia susitaikyti su mintimi, kad taip gali nutikti, ir nieko cia nepadarysi. Juk kiekviena pavasari sodiname geles, nors ir zinome, kad rudeni jos nuvys, bet ju zydejimas, gali suteikti mums labai daug graziu pojuciu ir maloniu akimirku...
Turiu drauge, kuri augina ne savo mergaite nuo 7 metu, nes galvojo, kad negales savo vaiku tureti. (Beje, po metu ji sekmingai pastojo ir pagimde savo dukra). Tai va, man labai patinka jos poziuris i visa ta reikala. Jos globotine, atejus paauglystei, taip pat eme super dometis priesinga lytimi, ir labai greitai is mazos mergaites tapo mergina, kuriai rupejo didelis pasaulis.
Tai ta mano drauge, kai jos idukrai uzplaukia "pasalio ilgesys", sako, zinau, kad tau to reikia ir kad tu nieko negali su savim padaryti, zinau, apie ka tu svajoji kiekviena vakara ir kad noretum siausti dabar gyvenimo sukury. Ir, jei tavo noras toks didelis, as galiu tave paleisti. Bet ar jautiesi pakankamai diele ir stipri, kad isgyventum? Dazniausiai atsakymas buna - ne. O jei tai nepadeda, tai mergaitei leidziama vaziuoti i svecius pas teva. Ten gyvenimas tampa in real. Dazniausiai uztenka savaites, kad 15-mete begte parbegtu namo...
Ir esu isitikinusi, kad jei mano drauge moralizuotu vaika, ir tik draustu, sakytu - tu paleistuve, kaip ir tavo mama ar dar kaip nors spaustu, tai mergaite jau nuo 14 butu gatveje ir niekas jos nesulaikytu.
Dabar gi ji zino, kad gali iseiti kada tik nori. Bet gali dar pabuti...
O mano drauge sako - Zinau, kad gal ir neisgelbesiu jos nuo gyvenimo gatveje. Bet nesmerksiu jos uz tai. Mano namai visada bus jos namau, kad ir kaip ji nupultu gyvenime. Mano tikslas - sutaupyti kuo daugiau laiko jos vaikystei ir jaunystei. Ir jei man pavyks tai padaryti, turiu vilties, kad gali jai ir kitokia lempute uzsidegti. O jei nepavyks, ka gi - tai jos kelias... Bet vistiek ji yra ir bus mano mergaite.
Zmoniu, auginanciu svetimus vaikus pagrindinis motyvas turetu buti apsaugoti vaiko vaikyste, mokyti ji gyvenimo, parodyti, kad gyvenimas gali buti kitoks. Ir nesvarbu, kad uzauges tas vaikas viska prades daryti atvirksciai. Taip, tai skaudu, bet reikia susitaikyti su mintimi, kad taip gali nutikti, ir nieko cia nepadarysi. Juk kiekviena pavasari sodiname geles, nors ir zinome, kad rudeni jos nuvys, bet ju zydejimas, gali suteikti mums labai daug graziu pojuciu ir maloniu akimirku...
Turiu drauge, kuri augina ne savo mergaite nuo 7 metu, nes galvojo, kad negales savo vaiku tureti. (Beje, po metu ji sekmingai pastojo ir pagimde savo dukra). Tai va, man labai patinka jos poziuris i visa ta reikala. Jos globotine, atejus paauglystei, taip pat eme super dometis priesinga lytimi, ir labai greitai is mazos mergaites tapo mergina, kuriai rupejo didelis pasaulis.
Tai ta mano drauge, kai jos idukrai uzplaukia "pasalio ilgesys", sako, zinau, kad tau to reikia ir kad tu nieko negali su savim padaryti, zinau, apie ka tu svajoji kiekviena vakara ir kad noretum siausti dabar gyvenimo sukury. Ir, jei tavo noras toks didelis, as galiu tave paleisti. Bet ar jautiesi pakankamai diele ir stipri, kad isgyventum? Dazniausiai atsakymas buna - ne. O jei tai nepadeda, tai mergaitei leidziama vaziuoti i svecius pas teva. Ten gyvenimas tampa in real. Dazniausiai uztenka savaites, kad 15-mete begte parbegtu namo...
Ir esu isitikinusi, kad jei mano drauge moralizuotu vaika, ir tik draustu, sakytu - tu paleistuve, kaip ir tavo mama ar dar kaip nors spaustu, tai mergaite jau nuo 14 butu gatveje ir niekas jos nesulaikytu.
Dabar gi ji zino, kad gali iseiti kada tik nori. Bet gali dar pabuti...
O mano drauge sako - Zinau, kad gal ir neisgelbesiu jos nuo gyvenimo gatveje. Bet nesmerksiu jos uz tai. Mano namai visada bus jos namau, kad ir kaip ji nupultu gyvenime. Mano tikslas - sutaupyti kuo daugiau laiko jos vaikystei ir jaunystei. Ir jei man pavyks tai padaryti, turiu vilties, kad gali jai ir kitokia lempute uzsidegti. O jei nepavyks, ka gi - tai jos kelias... Bet vistiek ji yra ir bus mano mergaite.
