Vaikas iš kūdikių namų

Ir taip kasdien. Su pasaipos israiska veide.
Zinoma, buvo ir pertrauku, kai ji tapdavo visai kitokiu - zingeidziu, gana protingu vaiku.
Pamenu, kaip karta pasisiule virti pieniska sriuba. Uzvire vanduo, sudejo makaronus. Ji maiso maiso ta sriuba ir klausia - o kada sita sriuba pasidarys balta?
Arba sakydavo - man tu labai grazi ir labai patinka ziureti i tavo rankas, kai tu valgyti darai. Jos tokios jaukios...

Zodziu nuolatiniai komentarai, kritika, visko vertinimas garsiai, be jokios atrankos.

Bet siaip buvo protinga mergaite, mokesi gana gerai, labai daug skaite.
Ir labai musdavosi su sese, nes nemego jos uz netobuluma ir minkstuma (sese, budama vaikas buvo iskritusi is trecio auksto per langa vaiku namuose ir turejo galvos trauma - visai nevalde emociju).

Zodziu taip ir augo, drasiai galiu sakyti, budama visu priese. Pamenu, as isikraustydavau is proto, kai jos susikipdavoi su mama. Ne karta esu ja apie nama vijusis su mintim prikulti. Tik... kad nepavydavau.
Mano sese viena kartas vos jai ant galvos puodo neuzvoze...

Zodziu, visi budavom nuolatos kaip ant adatu.
Gal todel, kai baige 10 klasiu tevai jai pasiule mokytis kazkokioje profkeje, kur galejo ir vidurine baigti. Tai buvo kazkokia su tekstile susijusi profesija, nes ji buvo velniskai gabi dailei. Zinoma, ta mintis jai nepatiko, bet niekam jau kantrybes nebebuvo... Uz tai ji iki siol tevus kaltina, kad negavo isimokslinimo kaip reikiant. Nes ji toj profkej visai nusirito, vos gavo iskaityma uz specialybe, o vidurine - neiskaityta.
paskui gavo darba tekstiles gaminiu gamykloje.
Mete.
Eme gyventi su kazkokiu bernu.
Bet jam nusibodo ja ir jos charakteri bei nemazus poreikius islaikyti.
Atvaziuodavo pas tevus, pasiimdavo pinigu ir vel kazkur isvaziuodavo.
Pankavo.
Viena diena tevai pinigu nebedave.
Isvaziavo keikdama.
Su kazkokiom draugem, striptizo sokejom isvaziavo i Italija.
Ten bande dirbti bare (pamirsau ta zodi - zodziu, vyru kalbintoja), bet nelabai sekesi, nes ji nera savaime isvaizdi, labiau panasi i berniuka, tad vyrai nelabai ja kalbindavo...

Tęsinys po reklamos

Tada eme ieskotis darbo seimose, kavinese, baruose. Vienur ja apgaudavo, kitur isnaudodavo, nes neturejo dokumentu. Nieks jau dabar nepasakys, kiek kartu jai nepasiseke del jos charakterio, kiek del kitu zmoniu negeranoriskumo...
Bet italai - ta tauta, kuri sugebejo susitvarkyti su jos temperamentu. Lamde ir lauze ja be gailescio.
Kol viena diena, po eilines nesekmes, susirinkusi dali mantos (nes visos nepanese) isejo is darbo ir uzejo i viena, pigu, viesbutuka nakvynes ieskoti.
To viesbutuko savininkas buvo gana jaunas, vienisas vyriskis...
Ten ir pasiliko, eme dirbti. (Beje, dirba ji be priekaistu). Gana greitai viesbucio savininkas eme jai patiketi vis sudetingesnius darbus, kol ji tapo jo pavaduotoja, kaip viesbucio administratore. Vadovauti zmonems ir isreikalauti is ju maksimumo jai tikrai nera sunku Pora niekinanciu zvilgsniu, jura priekaistu ir konkretus - arba dirbi gerai, arba dink - jos varikliukas. Ir dazniausiai visi jos bijo...
Tai cia dabar.
Siek tiek anksciau, kai dar nedirbo sitame viesbutyje, buvo grizus i Lietuva. Tuo metu gyvenau Siauliuose, tai ji pas mane apsistojo. Prabuvo pusmeti. Ir sugebejo atimti is manes bet koki pasitikejima savimi. Neturejau jegu net jos isvaryti. Nuolatos kritikavo mane, kibo prie vaiko. Beje vienintelis mano vaikas sugebejo atsilaikyti ir kovojo su ja taip arsiai, kad ji po 4-5 menesiu kovos, jam nusileido ir eme ji gerbti. Net pasake - tavo vaikas man patinka.
Per ta pusmeti issvaiste visus atsiveztus pinigus, bande dirbti lietuvos bare, bet greitai viska prakeike. Pasidare isvis nebesuvaldoma. Tevai nebeislaike paskolino pinigu, kad tik isvaziuotu ir paliktu visus ramybeje...
Taigi po to isvaziavimo prejus kiek laiko ji ir rado darba tame viesbutyje, kuri minejau...
Praeita ziema ji vel pareiske, kad atvaziuoja i Lietuva, gal pusei metu, gal trumpiau. Meldziausi, kad nebutu ta laika arti manes (apie tai, kad priimsiu pas save jau net kalbos nebuvo). Ja atveze jos draugas - tas pats viesbucio savininkas. Ir pasake - niekur nesiblaskyk, apsistok Vilniuje...
Zodziu, vel faktiskai ant mano sprando. Isinuomavo buta, bet pragyveno faktiskai pas mane.
Si karta buvo siek tiek lengviau, nes galejau bet kada pasakyti - nepatinka - varyk namo.
Tikrai labai bijojau tos itampos, kuria ji sukelia.
Bet pastebejau, kad ji zymiai zymiai lygesne ir tikrai stengiasi ieskoti kompromisu, daznai susilaiko nuo bet kokiu komentaru.
Atslugus itampai, pastebejau, kad is tiesu tai zmogus, kuris nuolatos visko bijo. Ji net bijo paprasyti, kad jai grazintu reikiama graza parduotuveje, bijo zmoniu kelio paklausti ir siaip visko, visko - bijo.
Man tai buvo atradimas. Pasirodo jos visas elgesys - dideles baimes maskavimas. Kaip pagal patarle - jei bijai- pulk.
Be to, visai neturi humoro jausmo, tad viska priima kaip pasakyta ir nuolatos sau prsitaiko, o tada - puola. Pastebejau, kad jai viska reikia sakyti konkreciai. Tada ji supranta. Jei ne - puola.
Terliojaus su ja, kaip su mazu vaiku - aiskinau ir aiskinau, kad tas ir tas zmogus nenori jos nuskriausti - jis tik juokauja. Ir taip simta kartu per diena. Ji prisiriso prie manes kaip suniukas. Pirko man ir vaikui maista, dovanojo dovanas.
Isvaziuodama pasake - tu mano drauge. Zodis - sese per mazas. Tu - mano drauge. Myliu tave...

Gal likus 2 savaitems iki jos isvykimo i Italija, paklausiau jos - sakau, tavo tevai ir broliai gyvena netoli Vilniaus, ar bunant Vilniuje niekada nekilo noras juos aplankyti, paziureti, kaip tavo gimdytojai atrodo?
Sako noriu (pasirodo bijojo pasakyti).
Nuveziau as ja, nes pati nebutu drisus. Rado skurda kokio reta. Kruva broliu ir sesiu. Dvi seses dvynes dar nepilnametes. Apipirko jas nuo galvos iki koju, iskaitant triusikus, kojines, nes jos turi tik tuos skarmalus, kurie ant ju dar laikosi...
Bet kai pamaciau viena jos broli (tie visi vaikai nuo 3 tevu), kuris ir tos pacios motinos ir to pacio tevo, ir kai jis vos iejes eme kandziotis ir puldineti, kaip ir musu Li, viska supratau. Tai genuose. Ir pati Li nelabai ka gali padaryti. Tiksliau jau daug nuveike, bet per dideles dideles kancias. Jai reikejo labai daug pagalbos. Deja, mes ja augindami, negalejome to suprasti...
Tai todel sakau, kad kartais pamatyti vaiko tevus ir ta seima, is kurios jis kiles - labai naudinga.
Manau, kad jei butume tai zinoje, butume galeje jai labiau padeti susitvarkyti su paveldetu rinkiniu. Ir mes butume sutaupe galybe nervu ir laiko.
Juk kai zinai, kad vaikui paralyzius, nesinervuoji ir nekaltini jo todel, kad jis nevaiksto...

O isvaziuodama Li pasake. Dabar suprantu ir dziaugiuosi, kad lokimas istrauke mane is tokio gyvenimo.
Aciu (tevams), kad parodete, kad gyvenimas gali buti grazus, o seima darni. Ir aciu dievui, kad patekau i globos namus, o po to - pas jus. Dabar zinau, nuo ko buvau isgelbeta (apie savo tevus).

Taigi - ir toki vaika buvo verta auginti ir auka verta to...

Tik tokie šventieji kaip tu ir tavo tėvai gali taip sakyti. Arba idealistai.

Nezinau, gal nei tie nei tie
Tiesiog neturejo galimybes rinktis vaikus, gaudavom sarasa, kuriuos reikia paimti (rajono vaikai, neturintys globejo, sutvarkytais dokumentais ir t.t.), o laikas buvo ribotas, nes reikejo kaip galima greiciau suformuoti seimyna.
Kita vertus, gal ir nemokejom uz tai pakovoti, atrode - vaikas yra vaikas, koks skirtumas, kuriam padeti.
Dabar tai zinau - net labai didelis skirtumas.
O kai pasiemem, turejom auginti, nes tevams pritrukdavo drasos atsisakyti. Zinoma ir gaila buvo - o kur deti? Juk nera blogu zmoniu savartyno...

Zodziu, tai be galo sudetinga. Tam cia ir rasau, kad tie, kas ruosiasi auginti ne savo vaikus, labai susimastytu. Nenoriu ju atkalbineti. Noriu tik, kad kai ka zinotu pries tai darydami, o tai darydami, zinotu, kokiu galima iseiciu ieskoti, atejus krizei.

Apskritai aš jų niekada neimčiau, gyvenimas per trumpas svetimų likimų gelbėjimui, juolab, kaip supratau, nelabai juos ir išgelbėjote nuo genų...

As Jus visas, auginancias svetimus vaikus, labai gerbiu ir zemai zemai lenkiu galva prieš Jus. Sekmes Jums.

Nuo genu isgelbet ir nereikia. Reikia ismokti priimti juos tokius, kokie yra ir nesistengti pakeisti, o tiesiog BŪTI kartu.
O tu teisi, jei nejauti, kad reikia, tai ir nereikia. As i savo seima irgi abejoju ar priimsiu. Manu, kad pakankamai duokles idejau i sita veikla.

laukiam tesinio apie antra mergaite

Tai va, antroji mergaite buvo labai skirtinga nei sese, bet visgi kazkuom labai panasi. Tik del traumos, apie kuria rasiau anksciau, ji negalejo valdyti savo emociju. Zodziu jei gerai - tai iki sudegimo, jei blogai - iki paskendimo. Todel is vienos puses ja buvo gana lengva valdyti - grazus zodis, pagyrimas ir J sirdi padedavo, bet jei supykdavo, tai jau slepkis - isterijos per tris sienas girdedavos, daiktai skraidydavo...
Be to labai jautesi seses itaka. J. nebuvo tokia gudri kaip sese, bet paklausius labai puikiai mokedavo ja pacituoti.
Zodziu, tai taip pat nebuvo lengvas vaikas. Be to, nuo pat vaikystes labai linkdavo i berniuku draugija. Anksti prabudes ir didele vieta jos gyvenime uzemes seksualumas taip pat neleisdavo atsikvepti.
Ir as buvau atsakinga uz sita mergaite Dieve, juk pati buvau dar vaikas Ko tik neteko patirti
Einam pasivaikscioti, o ji - op su kelnem ir atsiseda i bala (primenu, kai ja paemem, jai buvo 8 metai). Arba vaziuoju pas mociute ir ja - savo kryzeli vezuosi, tai ji autobusu stoty i stulpa ilipa...
Susigalvojau toki personaza ir jai slaptus laiskus rasydavau.
Ir uz jos isdaugas ne karta velniu nuo tevu gaudavau...
O jai buvo tik juokas. Visus mano ikalbinejimus priimdavo kaip demesi ir kriksdavo is laimes...

Kaip ir sese buvo labai gabi dailei, tik dar didesne fantazija turejo. Mokyklos sienos buvo nukabinetos jos darbais. Piese simboliais ir su labai gilia mintimi budavo jos paveikslai. Veliau, kai jau mokesi profkeje, apipiese visa bendrabucio kambario siena, tai direktorius pasiule padaryti paveiksla kieme. Visi buvo suzaveti... Bet cia jau uz akiu uzbegau.

Paauglysteje eme labai konfliktuoti su tevais, tad baigusi 10 klasiu isejo i profke su dideliais skandalais. Ilga laika net nevazinejo namo.
Isarde seima, greitai pastojo. Tada eme vis dazniau atvazineti.
Lyg ir kure seima.
Gime grazuole dukryte.
Buvo pilna svajoniu.
Paprase, kad pakrikstyciau jos dukryte. Neatsisakiau.
Viskas buvo labai grazu, kol tas vyras negrizo i pirma seima.
Pradejo nebeziureti vaiko.

Kol viena diena atvaziavo pasirizusi zudytis ir pasake - Vilma, buk gera, uzaugink mano vaika - zinau, tu tai padarysi geriau negu as. As nemoku, bijau, kad galiu ja nuskriausti. Kai ji ima verkti as nesusivaldau. Isbegu is namu, kad neuzdusinciau...

Ziurejau jos mergaite gal menesi. J nuvezem pas gydytojus, gydem, stengemes padeti, o ji prakutus isipuste ir pasidziaugti gyvenimu isleke...

Tada isikvietem mazyles teva ir pasakem - tavo vaikas - imk ir augink (jis labai mylejo sita dukra, nors su pirmaja zmona taip pat turejo dukryte). Zodziu tetukas dave vaikui savo pavarde ir kuri laika augino dukryte (gal savaite), po to mergaite vel pasieme J, nes nebuvo jai is ko gyventi.

Dieva, kai pagalvoju, kiek sita mazyle mate mamos diedu per gyvenima, ir itariu visokiose situacijose, tai baisu darosi.
Zodziu, gyveno kur papuola, kaip papuola. Pastovios kompanijos, drauges ir draugai (net sugebedavo vis kokia aukle rasti, kad mergaite priziuretu, kol ji ulioja, zinoma prizadejus aukso kalnus).
Laikas nuo laiko mano krikstodukra budavo pas mane, nes labai jau gaila man jos buvo...

Kai mergaitei buvo trys metukai, j pagimde antra vaikeli - sunu. Neaisku nuo ko. Visiem pareiske, kad tai vieno vaikino vaikas, bet atleke jo gimines padare DNR testa, paaiskejo, kad ne jo...

Tesinys po reklamos

SimoMamaVilma, reklama jau pasibaigė Nekantraujam

Tai, kad isvaziavusi buvau

Taigi, kieno tas antras vaikas taip ir neaisku, bet tebunie taip, kaip ji sako.

Sitas laikotarpis, kai ji augino abu vaikus buvo pats sudetingiausias.
Is pradziu, kai tik gimi antrasis, J paprase, kad, kai tik vaziuosim pro sali, uzveztumem pieno. (Ir siaip, nuo to laiko, kai gime pirmasis vaikas, tempdavom ten maista kai tik galedavom. As pati nekarta esu atidavusi jai savo porcija tevu idetu vaišių). Na, galvojom, reikia visgi padeti, vistiek tetis bent tris kartus per savaite ten vaziuodavo. Tai tetis ir veziojo. Dazniausiai uznesdavo, bet pakui pasake - as pas J neisiu. Kiekviena karta lovoj kitas chachalis guli, as ten klauno nevaidinsiu. Tiesiog palikdavo piena prie namo duru. Visai to nedaryti neisejo - vaikai juk nekalti...

Paskui kazkaip tas pienas prie duru eme kauptis. Laikas nuo laiko dingdavo. Tetis nesigilino. Pareiga atlieka, o ji ten kaip nori. Taciau viena diena pienas nustojo dingti - kaupesi, kaupesi, pradejom nerimauti. Pasirodo J jau seniai siame name nebegyvena, dar is pradziu ateidavo pasiimti pieno karta per tris dienas (isivaizduoju koki kefyra teko mazyliui gerti...), o paskui nusprende, kad jai per toli vaikscioti... Nesugebejo net perspeti...

Vaikai daznai guledavo ligonineje nuo išsekimo.
bet tai J visai patiko - gali pasakyti seselems, kad eina reikalu tvarkyti ir palikdavo vaikus vienus.

Kai praeidavo "ciongas", rupindavosi jais, pripirkdavo visko gavusi pasalpas... Ir siaip, negaliu sakyti, namai nors ir pilni visokiu draugeliu, dazniausiai budavo labai tvarkingi, ir pastangos vaikus priziureti tikrai matydavos. Tik jos tas pasaulis budavo labai nestabilus...

Grizusi is Italijos J sese nusprende jai padeti, nors siaip niekino uz jos toki elgesi, bet visgi J augino jos dukterecia ir sunena, o Li vaiku neturejo, tai kazkaip jai sirdi suspaude. Isnuomavo buta, supirko visus buities reikmenis nuo rubu, zaislu vaikams, ligintuvo, iki skalbimo masinos. Mokejo nuoma bei komunalinius patarnavimus, kad tik J rupintusi savo vaikais.
Deja, si idile truko kokius pora menesiu.
J viska pardave, isdalino vaikus visokiems pazistamiems, ir isvaziavo i Vokietija. Mergaitei tai vis pasisekdavo, nes ja paimdavo jos mociute (tecio mama), tai tecio brolis - vis nesvetimi zmones.
Bet mazyli ji patikejo kazkokiai pijokei draugei, pazadejus siusti pinigus. bet savaime aisku niekas ten J Vokietijoje iskestomis rankomis nelauke. Tad nebuvo ir zadetu pinigu. Nebuvo pinigu, drauge neziurejo vaiko...

Po kiek laiko J grizo is Vokietijos tipo atostogoms, susirinko vaikus. Kaip tik tuo metu mama sutiko ja. Tai grizusi mama sake, kad tas mazylis panasus i lavoneli - melynas visas, kudas ir siaip be jokios israiskos veide. "Jau ne gyventojas", - pasake.

Dieve, kaip skaudejo sirdi del to vaikelio... Bet... ka as galiu, savo vaika viena auginu...

Praejus kokiam menesiui, J vel isvaziavo i Vokietija. Vaikus atidave ziureti pirmos mergaites tevo pusbroliui su seima. Juos nuveze ten mergaites tevas. Naujieji vaiku globejai net nemate vaiku mamos. Gavo vaikus kaip prekes...
J pasiteisino, kad labai skuba, o is tiesu tris dienas svente savo isvykima, dziaugdamasi, kad vaikai netrukdo...

Kai grizo is Italijos J sese, ir, kaip jau minejau, apsistojo Vilniuje, mes susiradom tuos vaikus.
Aciu Dievui, jiems ten gerai. Zmones augina tris sunus ir prieme dar J vaikus. Zinoma, del pazadetu pinigu, bet jie nera blogi. Pinigu tu zadetu tai tik trecdali gauna, o gal dar maziau, bet jie vaikus tikrai ziuri. Vyresnioji jau skaiciuoti pradejo iki 10 (jai jau 4 metai, o su ja dar niekas neskaiciavo...), mazylis prakuto ir eme kalbeti. Ta moteri, kuri juos ziuri mama vadina (maziukas, sese labai ilgisi mamos, nes ja prisimena). Taigi jie ten jau beveik metai, ir zinau, kad tai vieninteliai metai ju gyvenime, kuriuos jie praleido vienoje vietoje, su tais paciais zmonemis, sotus ir be baimes...

Laikas nuo laiko parasau J zinute, paklausiu kaip jai Vokietijoje sekasi. Sako, kad susitvarke dokumentus, gyvena su kazkokiu turku, labai ilgisi vaiku, nori kuo greiciau juos pamatyti ir isivezti i Vokietija.

O as tyliai meldziuosi, kad ji negriztu... Del vaiku...

Planuojam su vyru įsivaikinti vakelį...Bet norim iš pradžių nueiti į vaikų namus apsižvalgyti....priprasti....šiaip iš gatvės neįleis...iš pradžių noriu viena.... Galit paaiškint kaip tai daroma?Ar gal kas greitu metu eis?