QUOTE(*Rita* @ 2008 11 23, 19:42)
sveika,
konkrečių veiksmų nutariau imtis, kai vaikui buvo 1,10 m., o kreipiausi į specialistus - sulaukus dviejų. Ir mane suneramino tada tik vienas vienintelis dalykas - nekalba.
Visa kita - nervingumą, nenorą bendrauti, absoliutų fizinio kontakto vengimą, baimę pašaliniams, baimę tam tikriems dalykams (veido lietimui, dainavimui ir pan.), milžiniškas problemas su miegu, maistu ir wc - nurašydavau sunkiam charakteriui, jautriam vaiko būdui. Tik pradėjusi ieškotis informacijos, supratau, kad tai nėra charakteris, tai - sutrikusi raida...
Vienas iš anksčiausiai pastebimų autizmo anomalijų dėmesio nesukaupimas, kuris pastebimas jau 18 mėn. Šie vaikai nesikreipia į tėvus net kai jiems reikalinga pagalba (pvz.: kai susižeidžia) arba yra kuo nors susidomėję. Augant šie vaikai tampa prieraišesni prie tėvų ar kitų šeimos suaugusiųjų, tačiau vis vien nerodo didelio susidomėjimo kitais vaikais. Kartais autistiški vaikai nori įsijungti į bendraamžių ratą, su jais bendrauti, tačiau nežino kaip tai padaryti. Pastangos tai padaryti dažnai būna netinkamos, ko pasėkoje, jie dažnai būna atstumti ar net dar blogiau iš jų pradeda tyčiotis.
Autistiški vaikai neįprastai žaidžia su įvairiais daiktais (pavyzdžiui, su virvelėmis, lazdelėmis, trintukais, netgi pėdkelnėmis susukdami ir išvyniodami juos), arba su žaislais, manipuliuodami jais neįprastais būdais (pvz.: žaislų sukimu).
Tyrinėdami ir apžiūrinėdami daiktus, autizmo sindromą turintys žmonės, atkreipia dėmesį į smulkias detales, o ne į daikto visumą. Kadangi dauguma vaikų negeba perkelti turimos vizualinės informacijos į kitą situaciją, dauguma jų nebeatpažįsta žmonių kitoje aplinkoje.
Šį sutrikimas išryškėja tik maždaug apie 3 gyvenimo metus. Aišku užuomazgas galima pastebėti jau ir vaikystėje.
Autizmo sindromą turintys vaikai jau nuo pat gimimo mažiau guguoja, aguoja bei jų garsų asortimentas yra žymiai mažesnis nei normalios raidos vaikų arba klykia vietoj to. Vaikas, kuris pirmus aštuonis mėnesius aguoja ir sako vieną du žodžius, sulaukęs metų, gali visai nustoti kalbėjęs. Kadangi iki to kalba atrodė normali, tėvai ir specialistai tiesiog laukia, kol vaikai vėl pradės kalbėti. Kartais ateinantys metai ar du gali taip ir praeiti be progreso.
Apie antrus trečius metus problemos tampa dar ryškesnės. Kai kiti vaikai jau žino savo vardą, atsako į taip arba ne, suvokia savo lytį, atlieka paprastus nurodymus, vaikai, turintys autizmo sindromą, gali geriausiu atveju pakartoti kas yra sakoma. Vietoj to, kad pasakytų ko jie nori, prieina prie to daikto ir pradeda šaukti.