Autistukai 3

Mano sunui padedavo atsipalaiduoti, nes buvo laikas, kai jis budavo ziauriai isitempes, net negaledavo kalbeti nuo itampos, ir rasyti budavo sunku, nes nuo itampos drebedavo rankos. Mes gal 4 kartus po pora sav pavartojom si vaista, dabar jau nebereikia. Kai pradejo sportuoti, ir be vaistu visai neblogai sekasi. O kaip jis sutiko vartoti, tai - vaikas juk, nei jis ten zino ka gerai, nei ka. As ir pati tikliai nezinojau kas cia per vaistas, tik gydytoja pasake, kad jo simptomatikai tai turetu padeti. As net tu 2 savaiciu, kurias skirdavo, nesitempdavau, nutraukdavome vaistus anksciau, kai tik sunus pradedavo geriau miegoti ir dingdavo bloga nuotaika.Jis ir miegoti negaledavo del vidines itampos. Dabar su miegu irgi vargstame, bet jau kitaip - miega labai daug, greitai pavargsta... Bet vaistu jokiu nebeduodu, turiu pasidejusi homeopatiniu, jei ka gersime. Beje, kazkas cia rase, kad homeopatiniai nepadejo Tai ju poveiki kad pajusti, kartais net 2-3 men reikia pavartoti, cia nuo negerumu laipsnio priklauso, nes sie vaistai nera greit ir efektyviai suveikiantys, jie "ilgai grojantys"

o jam nepasireiškė nuo tų antipsichotikų koks šalutinis poveikis?

lyg ir ne... o koks galejo buti?

drebėjimas, nevalingi raumenų susitraukimai, dar niekur nerašoma, bet autistai, vartoję neuroleptikus, pastebėjo, jog suprastėjo atmintis, intelektas

del drebejimo ir raumenu susitraukimu - nezinau, nepastebejau, pats nesiskunde, intelektas vis dar kaip buves, atmintis - sunku pasakyti, specialiu tyrimu nedareme, todel sunku pasakyti, jis juk visada prisimindavo tik tiek, kiek jam atrode reikalinga ir idomu, tiek prisimena ir dabar, todel nezinau ar suprastejo ta atmintis... siaip tai jo broliui ri man tai tikrai atmintis labai suprastejo, bet ne nuo vaistu, nes ju nevartojome, o nuo kompiuterio per daug laiko prie jo praleidziame todel jei Gintaras pasakytu, jog ir jo atmintis pablogejo, nezinociau ka kaltinti - vaistus ar kompa

Aš cheminius vaistus esu davusi tik vieną kursą, kol padeda žolelės- jas ir vartos.Žolinius preparatus reikia vartoti tikrai ilgai.Aš jam duodu 3 mėn, darau 1 mėn pertrauką ir vėl geriam.

Sveikos, mamytės,

nežinau ar turiu teisę įsiterpti į šią temą... esu šiek tiek susidūrusi su šia liga, labai nesigilinau ir nesidomėjau jos visais esamais ir galimais "skauduliais"... bet dažnai apie tai galvoju....ir žinot,ką? galvoju tik optimistiškai.Aš būčiau linkusi neįvardinti tai liga, o gal tiesiog "sunkus vaikas"
Tikrai nenoriu nieko įžeisti ar sumenkinti.
Gal jau aš subrendau labiau įsigilinti į tai...
Aš manau, kad tai galima nugalėti.Nugalėti - savo darbu, darbu , darbu ir tik darbu...manau, su tokiais vaikiukais reikia daug daug daug daugiau dirbti ir įmanoma niekada neprisiminti šito žodžio...
Jūs labiau apsišvietusios šioje srityje, kaip manote, ar mano samprotavimuose yra bent dalelė tiesos?

mamytės, atsiprašau už tokį nekuklų klausimą: ar galima pasakyti,kad ši negalia apsunkina (turiu galvoje buitiniškai,emiciškai ne psichologiškai ) ypatingai tėvų gyvenimą?

Galima. Paskaitinek sia tema nuo pradziu, taip pat ir senesnes, ir suprasi kaip apsunkina... vieniems daugiau, kitiems = maziau, bet rupestelio yra. Be abejo, sunkumu uztenka su visais vaikai, bet cia prisideda dar ir kova uz buvi, nes aplinkiniai nesupranta kitokiu vaiku, reikia nuolat ir daug kalbeti su mokytojais, aukletojom, giminemis, nes jie negali suprasti, jog musu vaikai, nors ir kitokie, nors ir sunkus, nera beviltiski kvaileliai, kuriuos reikia izoliuoti nuo visuomenes. Tikriausiai cia ir yra didziausias teveliu rupestis ir sirdies skausmas.

absoliučiai taip. Kasdien reikia kovoti ne tik su visuomenės nenoru priimti šiuos vaikus, bet ir su klausimu "kodėl neauklėjat savo vaiko?"

Maniškiui užėjo sunkiai paaiškinama, bet gana didelė baimė gyvūnams. Jis kaip pasiutęs bijo namų katino, nors gimė jau jam esant. O lauke pamatęs kokį nors gyvį, sustoja ir pradeda inkšti, drebėti. Laimė, dabar yra kaip aš vadinu "aprimusių aistrų laikotarpis", kai isterijos priepuoliai yra reti ir iššaukiami tik itin sudirgus. Nes priešingu atveju, būtų kiekvienas išėjimas į lauką - isterija. Ką jau kalbėt apie namų katiną
Nesuprantu, iš kur ta paniška baimė atsirado Neveikia nei aiškinimai, nei guodimai, nei rodymai, kad kačiukas/šuniukas geras, caca, neskriaudžia, neloja, nekniaukia. Net jeigu sakau ir rodau, kad šunelį veda šeimininkas, šunelis pririštas, nepasieks, nieko nedarys. Nebuvo jis nei išgasdintas, nieko neatsitiko. Iki šiol gyviais jis visiškai nesidomėjo. Namų katinas jo pasaulėlyje neegzistavo. Kitur sutinkami gyviai buvo nepastebimi - nei paukščiai, nei šunys, nei katės, nei arkliai, karvės ir t.t. O dabar - baimė

O maniškis turi baimę maistui...Nuo katino vaiką dar įmanoma apsaugoti, o nuo maisto tikrai ne Kažkada turėjo baimę medžiams,tai išvis į lauką neidavom.Galiu auklėti kiek tik noriu- niekas nepadės.Aš pati turiu baimę pelėms. Tegu man sako, kad jos gražios, švelnios....Aš vistiek žviegsiu, cypsiu ir iš namų pabėgsiu.Mūsų vaikų visas gyvenimas toks, jie baimių turi begalę.

sveikutes mamyciukes
su praejusiom kaledom ir vis dar naujais metais
linkiu siais metais daug laimes,dziaugsmo ir kad jusu ypatingi vaikeliai kuo dazniau jus pradziugintu
na, ilgai cia nesilankiau, tai turiu naujienu, buvom pas gydytoja, kol kas skiepuka atidejom, pasakiau savo nuogastavimus, tai nusiunte pas neurologe. tooji gi, kaip visada- plepa, tarska, juokiasi. nieko ji blogo nerado, nors kviete ji vardu, o jis i ja ne nepazvelge, sieke tusinuko... ji vel kartojo kad jo toks budas, uzsispyres it t.t. nu net nezinau ka daryti sake stebekim kuri laika, i vrc visada spesit nuvykt.
siaip ismoko bucki duoti, nuo lovos uzlipt, nulipt, katutes, viru kose, pradejo bandyt megdziot ka sakau, as tarkim jau sakau "viru viru kose", jis ko ko ko ir kartoja, bet akcentuoja mano balso intonacija, tona. bet i savo varda kartais reaguoja, kartais ne. mano mama atejo i svecius, atrnesiau, ji ji kalbina, o jis telefonspynes ragelio siekia, i ja net neziuredamas, kitas vaikas gi bent del smalsumo paziuretu...progresas matosi, jau kai ateina i svecius kokia drauge pazaist, tai ziuri, zaislus vienas nuo kito atimineja.bet savo zodzius "mama,tete,baba,ate" jis taria lyg siaip sau, nesusiedamas ju konkreciai (na, kad tas "mama" tai esu as). ismoko man atnesineti savo zaislus, atnesa ir duoda, kad kaladeles sudeciau, turim toki strypa ir maunamus medinius ziedus, tai sudeda (aisku ne pagal dydi). jau nezinau kaip ji ir belavinti...su maudynem tas pats baisumas, klykia nors tu ka! per kaledas gavo nuo senio salcio rogutes, isejom i lauka, ji tetis veza, o jis lipt ir viskas, nelabai jis tas naujoves pripazysta. su puoduku niekaip, su valgymu geriau, sauksto nebijo, ziojasi, bet pats dar nebando valgyti. pastebejau dar- jis jei duodu gabaliukais banana, ar siaip kietesnio, tai valgo, bet gabaliuka duodi i ranka, jis ji apziuri, ir pats isikisa i burna (nepatiklus ). toks jausmas kad bijo, o va skystesnio maisto (sriubu) tai kaip ir nepripazysta. kol kas tokios naujienos, reiks stebeti, bijoti ir abejoti...pavasari gyd ziures ar reikia siuntimo ar ne...

sveikos,mamytės,

O kaip jūsų "ligoniukai" reaguoja ,elgiasi į brolį, sesę?
esu girdėjusi,jog ši negalia pasireiškia daugiausia berniukams...ar taip?
o kokias mokyklas jūs lankote - paprastas,ar spec.?