Įveikiau nevaisingumą

Tikrai taip ir bus! Net neabejoju...

jau turėjau 7IUI, viena iš jų sėkminga, bet su nelaiminga pabaiga.
Puikiai suprantu tavo aprašytą savijautą per tuos laukimo metus. iki skausmo pažįstami ir išgyventi žodžiai.
Tai kad kartais abejoju, ar kada nors tapsiu mama. Bet kai paskaitau tokias, kaip tavo istorijas, abejonių praktiškai nelieka.
Ačiū! Sėkmės ir laimės jūsų šeimai.

As kartu su vyru jau beveik 8 metus. Labai norejom leliuko, bet kad niekaip cia mums neisedaivo. Zinau kaip depresuotai ir sunku gali buti. Bandeme apie 4 metus ir nieko. Atejo laikas imtis kitu budu. Pradejom nuo paprasciausiu vizitu pas ginekologa. Atrodo, viskas normaliai. Nusiunte padaryti HSG testa---tubu pravalymas, na ir ka?! Po 3 dienu tapau nescia! Turima nuostabu 9 men sunu:) Tad, meginos nenumeskit ranku ir nepraraskit vilties.

Visgi būna stebuklų

Sveikos,Merginos! As cia naujoke, bet nutariau papasakoti savo istorija!
Iki vestuviu su savo vyru draugavau 6 metus, tada galvojau vaikai palauks ir buvau nusistaciusi, kad jie bus daromi tik po vestuviu.... Ivyko tos vestuves ir tada pradejome "gaminti" tuos kinderiukus, bet.... Kiekvienas menuo laukimas, bet ateidavo tos dienos ....nusimindavau ir vel su viltimi gyvendavau, kad pasiseks.... Taip intensyviai gerus metus - supratau, kad laikas kreiptis pas gydytojus. Beja musu amzius gerokai vyresnis, tad pirmagimiui paskubeti jau verte ir metai... Man tuomet buvo 29 m, o mano vyrui 46 m. Kreipemes i Kauno Vaiko ir motinos klinika. Ten po visu imanomu tyrimu isaiskejo, kad vyro spermiukai per mazai gyvybingi. Pasiulymas aisku buvo inseminacija. Pirma inseminacija - nepavyko, tada dariausi antra po kokiu poros menesiu - vel nepavyko - trecia dar po kokiu 3 menesiu - vel nepavyko. Rankos sviro.... Vyras tuo metu gere vitaminus Profertil. Kokybe ten to "gerio" pagerejo, bet rezulatato nebuvo.... Nutariau pakeisti klinika - galvoju gal pasiseks kitur. Kreipiausi i Vilniuje esancia Bogdanskienes klinika. Pasidariau ketvirta inesminacija - tas buvo gal po gero pusmecio nuo 3 insem. - bet rezultato vel nebuvo Labai labai nusiminiau Nutariau apskritai apsiraminti ir tada ieskoti kazkokio dar kito specialisto, bet jau po kurio laiko. Aisku viduje buvo labai sunku, nes gyveni ir kiekviena diena galvoji nejaugi niekada negalesi turetu vaiku - ta mintis mane labai gazdino....Gatveje pamatai kiekviena praeinanti vaika, pastebi kiekviena situacija kai vaikas saukia mama ar teti, apskritai stebi is sono kitu gyvenimus, kaip teveliai nuveza vaikus i mokykla, kaip perka ledus ir t.t. O pats pareini namo ir bandai surasti kazkokiu privalumu gyvenimui be vaiku...tas sunkiai man buvo suvokiama, bet raminau save ir gyvenau vistiek su viltimi. Nutartiau panarsyti interneta ir pagalvoti ka vyrui tokio nupirkti, kad pagerinti tuos rezultatus. Jau tada po dvieju pakuociu Profertilio buvo praeje daug laiko (is viso nuo musu planavimo pastoti 3 metai), nupirkau jam vitaminus Tribestan ir saziningai girdziau kiekvinea diena. Kiekviena ryta atsikelusi pradejau melstis ir prasyti Dievo stebuklo. Pazadejau buti pacia geriausia mama. Meldziausi taip saziningai ir nuosirdziai, kad atejo ta diena, kai nesulaukiau savo dienu ir mano gydytoja pasake - Sveikinu jusu pilvuke yra mazas stebuklas Pati ir vyras iki sios dienos negalime dar astigauti - viskas ivyko naturaliai, be jokiu inseminaciju. Stebuklas Dabar man dar tik 7-8 savaites - labai anksti dziaugtis, bet labai norejau pasidalinti su jumis savo istorija. Patarti visoms nesulaukiancioms gandriuko gyventi su tikejimu, viltimi ir tikrai kiekviena is jusu jo sulauks ! Asipalaiduokite, nusiraminkite ir tikekite - stebuklu tikrai buna!

Šilciausi sveikinimai

SVEIKOS MERGAITES... AS JAU PALIKAU SITA SKYRELI GANA SENOKAI,BET TIK PRISIJUNGUSI PRIE SUPERMAMYCIU-NEGALIU PRAEITI NEUZSUKUSI PAS JUS... PASKAITAU,PAVERKIU,PASIDZIAUGIU,PRISIMENU SAVAJI ILGA KELIA IKI SITU 3 LELIUKU ATSIRADIMO IR VIS KARTOJU KOKIA AS DABAR LAIMINGA... NENULEISKIT RANKU-STEBUKLU VISGI TIKRAI BUNA IR KIEKVIENAI SEIMAI ATEINA ANKSCIAU AR VELIAU TA LABAI LAUKTOJI AKIMIRKA.... TIESIOG TIK NIEKADA NENULEISKIT RANKU,IESKOKIT ISEITIES IR BUTINAI TIKEKIT... STIPRYBES VISOMS,NES CIA MANAU JI REIKALINGIAUSIA...

ACIUUU

Ačiū Mamytės už viltį ir tikėjimą be kurių šitas kelias būtų neįmanomas
Sėkmės jums!

sveikos merginos.visas belaukiancias uzsukanciu gandru labai gerai suprantu, nes pati patyriau ta pati...daugybe nusivylimo akimirku, begales nemigo ir praverktu naktu, liudesys ir griauzatis zvelgiant i laimingas besilaukiancias mamas(aisku baltas pavydas, bet sirdi taip skaudu, vis galvodavom, kodel mums nesigauna nors taip trokstam, o toms, kurios nenori byra leliukai kaip is gausybes rago), tik vyro silti zodziai ir opimizmas suteikdavo vilciu, po eilines nesekmes..siandien viskas jau praeity ir mano kudikeliams jau daugiau nei trys men.papasakosiu savo istorija...
kai su dabar jau vyru buvom jauni, o aisku ir durni(kaip dabar suprantu:))) vaiku nenorejome reikejo baigt studijas, todel pradejau gert kontraceptines tabletes, is pradziu buvo saunu, bet prabegus porai metu nuo kontr vartojimo pradejimo ememe galvoti apie vaikus(draugavome jau gal 5 metus), nutraukiau tableciu vartojima ir ka menesines pasirodydavo kas puse metu, ir pagauk jei nori gandra...prasidejo maratonas po gydymo istaigas daugybe tyrimu ir nieko. nutarem apsilankyti vaisingumo klinikoj.pas gyd. tvarijonaviciene gydemes pusantru metu. menesines pagaliau pavyko issaukti, bet vaikiuku nera, tada gydytoja skyre gonal 3 ciklai nieko.ruosemes laparaskopijai, bet dar viena cikla nutarem pastimuliuot ir IUI pabandyt.ir ka jus manot, po pirmos IUI mums pavyko. negalejau patiketi... po apziuros paaiskejo, kad mano pilvelyje gyvena mergyte ir berniukas, beveik visas nestumas praleistas ligoninese del gresiancio persileidimo pavyko pilvelyje juos paaugint iki 31 sav. tada kilo pavojus mano berniuko gyvybei ir nutarta daryt CP. vaikiukai gime maziukai men praleidom kmuk, daugybe bedeliu...dabar didziausia beda berniuko galvyteje cistos, bet tikiu, kad jos isaugs, nes tik dabar supratau. kad tikejimas daro stebuklus. zinau kaip sunku ir „uzknisa“, kai kiti sako, ateis laikas ir bus, o dar sunkiau budavo, kai visi klausineja ko laukiam, ko vaiku nedarom, varydavo i nevilti...
merginos nenuleiskit ranku, darykit viska kas imanoma, tada zinosit, kad padaret viska ka galejot...
savo pastojimo istorija papasakojau gan trumpai, ir zinau, kad palyginus mums greit pavyko, tikiu, kad ir jums, kurioms kol kas nesiseka turi pasisekti, juk dievas yra, o ir medicina tobuleja...
p.s. zinau kiek daug viskas kainuoja ne tik nervu, bet ir pinigeliu, patiems tas metas gydymosi buvo sunkus, bet po daugybes nusivylimo akimirku ateina ta issvajota ir ilgai laukta...

Ilgai galvojau, ar rašyti savo istoriją, nes ji dar nebaigta, tačiau pagalvojau, kad galbūt kažkam būtent šią akimirką reikia jos, galbūt padės ieškant savo išeities iš beviltiškos situacijos, gal kažkieno istorija panaši į maniškę.

žodžiu, mūsų diagnozė (na, niekas į akis nepasakė, bet ir pačiai aišku tapo) - antrinis nevaisingumas. Kitaip tariant, pastoti galėjau, išnešioti - ne...

ilgi 4 metai laukimo. 5 praradimai. 4 nesivystantys, 1 negimdinis nėštumas. Priežasčių - daug, tačiau nė vienos tikros.

Po antro nesivystančio ėmiausi žygių, pasidariau turbūt visus įmanomus tyrimus. Užkliuvo skydliaukės ir lytiniai hormonai. Pradėjau lankytis, kaip turbūt ne viena iš šio skyrelio pas gyd. G. Kazanavičių "Via Medica". Gydymas- Thybon ir Dexametasol. Autoimuninis tiroiditas ir problemos su kai kuriais lyt. hormonais. Gyd. pasakė, kad iš jo pusės sureguliuota, jei nepasiseks, vadinasi, problema dar kažkur ir kitur. Susireguliavo hormonai, tačiau nesėkmės tęsėsi. Gydymo nenutraukiau.

Darytas tyrimas dėl AFS (antifosfolipidinio sindromo), bet tik dėl antikardiolipinų, nes pasakė, kad jei šis teigiamas, tuomet darys ir kitus. Kitų iš karto galbūt ir nedarė, nes už šį tyrimą nemokėjau (o čia SM skaičiau, kad visos moka už AFS tyrimus). Atsakymas neigiamas, bet netoli ribos.

ciklas reguliarus, kelis ciklus matavau BT, viskas kaip ir OK. Galbūt būtų galima prisikabinti prie trumpokos antros ciklo pusės, bet tik galbūt.

visi 5 nėštumai baigėsi ligoninėje operacijomis ir narkozėmis, nes organizmas pats nenorėjo atsikratyti nesveiko nėštumo.

po 3 operacijų ciklas atsistatė iš karto, po 4 ir 5 jau nugrybavo į lankas, po 5 karto jau ėmėmės Duphastonu reguliuoti ciklą, nelaukdami, kol po keliasdešimt dienų pasirodys mmm.

Išvažiavo stogas ir vėl sugrįžo. Šimtą kartų priėmiau sprendimą nebebandyti, bandžiau gyventi su mintimi, kad vaikų taip ir nebus. Bet savęs nenugalėsi.

Pastoti pavykdavo visada natūraliai, kartais iš pirmo karto, sykį nepastojau gal 8 ciklus, tuomet nusispjoviau ir ėmėm saugotis, kad stogas grįžtų į vietą. paskui nutariau, ai, vistiek nepastoju, tai kam čia saugotis. pastojau iš karto po to. vėl nesėkmingai.

per 4 ir 5 nėštumą gyd. liepė pamačius teigiamą testą gerti Duphaston ir prieš planuojant profilaktiškai gerti TromboAss- specialų aspiriną, kurį naudoja turinčios AFS. Tiesa, per visus nėštumus imdavo tamsiai teplioti kurį laiką. Per negimdinį- pasipylė ir kraujas.

per 5 nėštumą pirmą kartą pamatėm plakančią širdelę. Galvojau, numirsiu iš laimės. Ėmiausi leistis fraksipariną (taip pat naudojamas sergant AFS). Deja, per sekančią echo vėl galvojau numirsiu, tik šį kartą iš skausmo. Širdelė nebeplakė. TAI KAS BEGALI PADĖTI???

Kaip manot, ar daug liko vilties, tikėjimo ir svajonių? Teisingai, neliko.

Bet vieną gražią (aš manau, kad ji buvo graži) nutariau pabandyti dar kartą. Žmogus yra keista būtybė - pakelia daugiau, negu mano galinti. Ir susitvarko su savo nervais, nes kaip sako senoliai, gyvas į kapą negulsi.

"nedarėm vaiko", tiesiog nebesisaugojom, nesekiau nei ovuliacijos, nei dienų skaičiavau, tą lemtingą mėnesį aplamai tebuvo vos pora "linksmybės dienų". Rugsėjo 7 dieną pasirodė II. Pati nieko nejaučiau, tiesiog gėriau Duphaston, o jis jau toks vaistas, kad jeigu nėštumo testas neigiamas, reikia nutraukti vaistus ir ateina mmm, o jei teigiamas - tęsti. Tad privaloma tvarka atsižymėjau ant juostelės.

džiaugsmo nebuvo - tai jau tapo tradicija. tereikėjo išgyventi iki pirmos echoskopijos.

pasakysiu, ką šį kartą dariau kitaip negu ankstesniais nėštumais- Duphaston pradėjau gerti nuo ciklo vidurio, o ne nuo teigiamo testo. Fraksipariną leidausi nuo teigiamo testo, o ne nuo užfiksuoto širdelės plakimo (kaip kad dažniausiai skiria dr. Abraitis (aš lankiausi ne pas jį). Aspiriną ir skydliaukės vaistus gėriau kaip įprastai. Aspirino gėriau ir tebegeriu ne 1 tabletę, o dvi. Duphastono gerdavau arklines dozes, kai kraujuodavau. Žodžiu, kai ką dariau suderinusi su gydytoja, o kai kur savivaliavau.

Na, tolimesnę istoriją galėčiau pasakoti ilgai, bet užteks ir tiek. Pradžia buvo sudėtinga- sumaišyti tyrimų rezultatai, nuolatinis tepliojimas, netgi kraujavimas, iš pradžių nematomas nėštumas ir t.t. Žodžiu, viskas vyko ilgai ir sunkiai, bet išlaukėm, išgulinėjau ir šiandien jau 31 savaitė su kapeikomis mūsų labai laukiamai mergaitei (tikimės, kad bent čia nebebus staigmenos).

specialiai nedėliojau šypsenėlių, kad istorija būtų kiek galima mažiau be emocijų, realistinė, tik faktai.

kokios išvados- bandykite. dar ir dar kartą. net jei širdis taškosi kraujais. tirkitės viską, kas įmanoma, nors jums ir sakytų, kad nereikia. Susiraskite gydytoją, kuria/ kuriuo pasitikite. laužykite normas, kai nebelieka kitos išeities. tačiau ir neskubėkite, ypač iš karto po nesėkmės. privalote atsigauti, tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. kai jau pajusite, kad galite pakelti dar vieną galimą nesėkmę, tuomet imkitės vėl veiksmų. pasaugokit savo smegeninę ir širdelę. nes tai jūsų gyvenimas, jūsų sprendimai, jūsų svajonės.
nes blogiau dar gali būti- nutarę sustoti jūs galite pražiopsoti savo galimybę būtent kito nėštumo metu sėkmingai išnešioti vaikelį.

vot taip. jei kils klausimų, klauskit. atsakysiu, jei galėsiu. sėkmės kovojančioms.

Laba diena. Šiaip esu slapukė, bet papasakosiu trumpai apie save - tiesiog tikiuosi, kad kam nors mano istorija padės.
Esmė ta, kad laukėm su vyru ilgokai - vis nieko ir nieko, pradėjau lankytis pas gydytojus. Pas tuos, kuriuos patarė geri draugai, sostinės privačiuose kabinetuose. ( tiek to, pavardžių neskelbsiu, nors pradžioj buvo labai pikta - jaučiausi apgauta. Dabar man aišku, kad privatiems gydytojams - na, daugumai, pradžioje rūpi pinigai o visa kita...).Pirma gydytoja pasakė, kad problema - mano hormonai, o vyrui viskas gerai. Kišo duphastoną, klostilbergytą ar kaip ten jis vadinas, dar kažką, nepamenu - rezultatas - nieko. ( apie 1,5 metų) ( savo būsenų neaprašinėsiu, tai ir taip visoms suprantama ). Nusispjoviau, daugiau ten nėjau. Po kiek laiko kitas gydytojas pažiūrėjęs tuos mūsų tyrimus suabejojo vyro spermos kokybe. O kai nuėjau pas dar vieną gydytoją, taip pat privačiai, draugų patarimu, man pasakė, kad su tokia sperma aš ir negalėjau pastoti, ir apskritai, padėti gali tik dirbtinis apvaisinimas. Tik va aš nepatikėjau. Daugiau nei ten, nei pas jokius kitus gydytojus nėjau. Ėmiau ieškoti informacijos ir išeities pati. Ir ką jūs manote - dabar mes turim dručkį sveikutį (tpfu tpfu tpfu) vaikelį, ir pastojau aš be jokių daktarų įsikišimo, kitaip tariant, natūraliai. Kas man padėjo? Tiksliai pasakyti negaliu. Ką aš dariau?
1. Mečiau rūkyti.
2. JOKIO alkoholio. Nė trupučio. Nei man, nei vyrui. JOKIŲ čipsų, kokakolų.
3. vyrui - tribestan - tik pagėrė jis jo gal 3 dienas iki pastojimo, tai ir nežinau, ar turėjo tai įtakos, nes instrukcijoj parašyta, kad reik vartoti mažiausiai 3mėn.
4. Ir sau ir vyrui vitaminų yourlife po 1 pakuotę nes iš patikimų šaltinių žinau, kad jie tikrai veiksmingi, nors ir brangūs.
5. Pradėjom dirbti sode.
6. Dariau sau ir vyrui šalavijo arbatą. Nes apie šalaviją parašyta, kad ypatingai stimuliuoja vaisingumą, ir senovėj jo duodavo gerti moterims po karų, kad greičiau prigimdytų. Receptas toks: 1 šaukštas šalavijo - 1 stiklinė vandens verdančio. Užpilti vakare ir palikti per naktį.Gerti po desertinį šaukštą ryte nevalgius ir nakčiai, 11 dienų, kai tik pasibaigė menstruacijos. Jei nepastoji - laukti kitų, ir kai baigsis vėl taip gerti 11 dienų. Jei po 3 mėn. nepastoji - daryti 2 mėn. pertrauką ir vėl gydytis. Tik jokiu būdu neperdozuoti! Aš, beje, pastojau po pirmo bandymo.
7. Dar sužinojau apie tokią žolę - panacėja nuo visų moteriškų ligų Orthilia secunda, rus. borovaja matka ar ortilija odnobokaja vadinasi radau ją kalvarijų turgaus rusiškoj vaistinėj. Bet ji mano atveju netiko, nes ji padeda nuo visų moteriškų negalavimų, kurie sukelia nevaisingumą, išskyrus hormoninius sutrikimus. Rusiškai galima rasti daug info apie ją.
Dabar mes - laimingi tėvai. Noriu, kad vaikų susilauktų visos, kurios to nori, ir linkiu kantrybės ir geros nuotaikos, neužsiciklinti vien ties ta problema.
Aš siūlau visoms įsiklausyti, ką sako daktarai, bet nepasitikėti aklai ir viskuo netikėti. Jie pas mus gydo tik pasekmes, o ne priežastis. Žinoma, kiekvienas atvejis yra unikalus, bet daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus. O aš labai laiminga dabar, kad nepastojau tuomet su tais visais vaistais, nes nežinia, kokia būtų vaikučio sveikata. Kelių pažįstamų vaikai, gimę su tokia pagalba, labai liguisti ir alergiški (aišku, gal ir nebūtinai taip turi būti).
Aš darau tokią išvadą, kad reikia visais būdais stiprinti organizmą. Mes esam gamtos vaikai. O gamta ne kvaila ir jos taip lengvai neapgausi. Ir jei dėl kažkokių priežasčių vaikelio kol kas nėra, reiškia taip reikia. Reiškia bus vėliau. Tik reikia kantrybės. Sėkmės

Papildyta:
P.S. Jei kils klausimų, rašykit.
Papildyta:
Beje, neparašiau, kad pagimdžiau būdama virš tridešimties. o laukiau gal penkis metus. Laikas bėga graeitai