Ilgai galvojau, ar rašyti savo istoriją, nes ji dar nebaigta, tačiau pagalvojau, kad galbūt kažkam būtent šią akimirką reikia jos, galbūt padės ieškant savo išeities iš beviltiškos situacijos, gal kažkieno istorija panaši į maniškę.žodžiu, mūsų diagnozė (na, niekas į akis nepasakė, bet ir pačiai aišku tapo) - antrinis nevaisingumas. Kitaip tariant, pastoti galėjau, išnešioti - ne...
ilgi 4 metai laukimo. 5 praradimai. 4 nesivystantys, 1 negimdinis nėštumas. Priežasčių - daug, tačiau nė vienos tikros.
Po antro nesivystančio ėmiausi žygių, pasidariau turbūt visus įmanomus tyrimus. Užkliuvo skydliaukės ir lytiniai hormonai. Pradėjau lankytis, kaip turbūt ne viena iš šio skyrelio pas gyd.
G. Kazanavičių "Via Medica". Gydymas- Thybon ir Dexametasol. Autoimuninis tiroiditas ir problemos su kai kuriais lyt. hormonais. Gyd. pasakė, kad iš jo pusės sureguliuota, jei nepasiseks, vadinasi, problema dar kažkur ir kitur. Susireguliavo hormonai, tačiau nesėkmės tęsėsi. Gydymo nenutraukiau.
Darytas tyrimas dėl AFS (antifosfolipidinio sindromo), bet tik dėl antikardiolipinų, nes pasakė, kad jei šis teigiamas, tuomet darys ir kitus. Kitų iš karto galbūt ir nedarė, nes už šį tyrimą nemokėjau (o čia SM skaičiau, kad visos moka už AFS tyrimus). Atsakymas neigiamas, bet netoli ribos.
ciklas reguliarus, kelis ciklus matavau BT, viskas kaip ir OK. Galbūt būtų galima prisikabinti prie trumpokos antros ciklo pusės, bet tik galbūt.
visi 5 nėštumai baigėsi ligoninėje operacijomis ir narkozėmis, nes organizmas pats nenorėjo atsikratyti nesveiko nėštumo.
po 3 operacijų ciklas atsistatė iš karto, po 4 ir 5 jau nugrybavo į lankas, po 5 karto jau ėmėmės Duphastonu reguliuoti ciklą, nelaukdami, kol po keliasdešimt dienų pasirodys mmm.
Išvažiavo stogas ir vėl sugrįžo. Šimtą kartų priėmiau sprendimą nebebandyti, bandžiau gyventi su mintimi, kad vaikų taip ir nebus. Bet savęs nenugalėsi.
Pastoti pavykdavo visada natūraliai, kartais iš pirmo karto, sykį nepastojau gal 8 ciklus, tuomet nusispjoviau ir ėmėm saugotis, kad stogas grįžtų į vietą. paskui nutariau, ai, vistiek nepastoju, tai kam čia saugotis. pastojau iš karto po to. vėl nesėkmingai.
per 4 ir 5 nėštumą gyd. liepė pamačius teigiamą testą gerti Duphaston ir prieš planuojant profilaktiškai gerti TromboAss- specialų aspiriną, kurį naudoja turinčios AFS. Tiesa, per visus nėštumus imdavo tamsiai teplioti kurį laiką. Per negimdinį- pasipylė ir kraujas.
per 5 nėštumą pirmą kartą pamatėm plakančią širdelę. Galvojau, numirsiu iš laimės. Ėmiausi leistis fraksipariną (taip pat naudojamas sergant AFS). Deja, per sekančią echo vėl galvojau numirsiu, tik šį kartą iš skausmo. Širdelė nebeplakė. TAI KAS BEGALI PADĖTI???
Kaip manot, ar daug liko vilties, tikėjimo ir svajonių? Teisingai, neliko.
Bet vieną gražią (aš manau, kad ji buvo graži) nutariau pabandyti dar kartą. Žmogus yra keista būtybė - pakelia daugiau, negu mano galinti. Ir susitvarko su savo nervais, nes kaip sako senoliai, gyvas į kapą negulsi.
"nedarėm vaiko", tiesiog nebesisaugojom, nesekiau nei ovuliacijos, nei dienų skaičiavau, tą lemtingą mėnesį aplamai tebuvo vos pora "linksmybės dienų". Rugsėjo 7 dieną pasirodė II. Pati nieko nejaučiau, tiesiog gėriau Duphaston, o jis jau toks vaistas, kad jeigu nėštumo testas neigiamas, reikia nutraukti vaistus ir ateina mmm, o jei teigiamas - tęsti. Tad privaloma tvarka atsižymėjau ant juostelės.
džiaugsmo nebuvo - tai jau tapo tradicija. tereikėjo išgyventi iki pirmos echoskopijos.
pasakysiu, ką šį kartą dariau kitaip negu ankstesniais nėštumais- Duphaston pradėjau gerti nuo ciklo vidurio, o ne nuo teigiamo testo. Fraksipariną leidausi nuo teigiamo testo, o ne nuo užfiksuoto širdelės plakimo (kaip kad dažniausiai skiria
dr. Abraitis (aš lankiausi ne pas jį). Aspiriną ir skydliaukės vaistus gėriau kaip įprastai. Aspirino gėriau ir tebegeriu ne 1 tabletę, o dvi. Duphastono gerdavau arklines dozes, kai kraujuodavau. Žodžiu, kai ką dariau suderinusi su gydytoja, o kai kur savivaliavau.
Na, tolimesnę istoriją galėčiau pasakoti ilgai, bet užteks ir tiek. Pradžia buvo sudėtinga- sumaišyti tyrimų rezultatai, nuolatinis tepliojimas, netgi kraujavimas, iš pradžių nematomas nėštumas ir t.t. Žodžiu, viskas vyko ilgai ir sunkiai, bet išlaukėm, išgulinėjau ir šiandien jau 31 savaitė su kapeikomis mūsų labai laukiamai mergaitei (tikimės, kad bent čia nebebus staigmenos).
specialiai nedėliojau šypsenėlių, kad istorija būtų kiek galima mažiau be emocijų, realistinė, tik faktai.
kokios išvados- bandykite. dar ir dar kartą. net jei širdis taškosi kraujais. tirkitės viską, kas įmanoma, nors jums ir sakytų, kad nereikia. Susiraskite gydytoją, kuria/ kuriuo pasitikite. laužykite normas, kai nebelieka kitos išeities. tačiau ir neskubėkite, ypač iš karto po nesėkmės. privalote atsigauti, tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. kai jau pajusite, kad galite pakelti dar vieną galimą nesėkmę, tuomet imkitės vėl veiksmų. pasaugokit savo smegeninę ir širdelę. nes tai jūsų gyvenimas, jūsų sprendimai, jūsų svajonės.
nes blogiau dar gali būti- nutarę sustoti jūs galite pražiopsoti savo galimybę būtent kito nėštumo metu sėkmingai išnešioti vaikelį.
vot taip. jei kils klausimų, klauskit. atsakysiu, jei galėsiu. sėkmės kovojančioms.