Stebūklais reikia tikėti, o svarbiausia reikia svajoti
Trumpai parašysiu savo istoriją, kad kažkam tai suteiktų vilties taip kaip ir man kažkada reikėjo. Pirmiausiai ką reikia daryti tai svajoti, kuo stipriau ir su visomis smulkmenomis. Po sūnaus gimimo ilgą laiką negalvojome apie antrą vaiką, o metai bėga greit, tada lyg atsirado silpnas noras, kad jau reikia, nes sūnus jau didelis. Visada visiems kartojau, kad vaikus reikia gimdyti kai jau viduje pajauti stiprų norą, kurį laiką mano noras buvo gana silpnas, bet jau taip stipriai nesisaugojom, lyg ir sudarydami sąlygas naujai gyvybei. Bet jos vis nebuvo, tada jau pradėjau nerimauti, o kodėl jos nėra... taip prasidėjo mūsų kelionė, kuri tęsėsi kažkur 4 metus. Visada svajojau, kad turėsiu dukterį, labai norėjau, dar labai norėjau, kad ji gimtų būtent gegužės mėnesį, bet įsisukus į nepastojimo karuselę tai jau tapo nerealu, nors tas noras širdyje vis tiek išliko. Pirmoji inseminacija buvo sėkminga, aš pastojau, laimės tiek daug buvo. Didžiavausi, kad man taip pasisekė, pirma ir iškart sėkminga, kol praėjus mėnesiui gydytojas pasakė, kad nėštumo paprasčiausiai nemato, jo nėra, nustojo vystytis, prasidės mėnesinės. Pro ašaras nemačiau kelio, atrodė, kad tokio skausmo neišgyvensiu, sakiau, kad geriau būčiau išvis nepastojus nei taip praradus. Tris dienas neišlipau iš lovos ir nepramerkiau akių nuo ašarų kol vyras nenutraukė to mano gedulo pasakydamas, kad šalia manęs yra gyvi.. jis, sūnus dėl kurių reikia nustot bliaut. Verkt nustojau, bet skausmas dar buvo ilgai. Praėjus beveik metams ryžomės antrai inseminacijai, o ji tiesiog buvo nesėkminga. Tuomet kai kas įvyko mano gyvenime kas mintis apie antrą kūdikį nugramzdino gilyn, tiesiog atėjo tarsi susitaikymo jausmas, kad matyt nelemta, kad yra taip, o ne kitaip, negalvojau apie tai. Praėjo tik mėnuo kai nesulaukus mėnesinių pasidariau testą, kuris buvo teigiamas. Tai buvo taip netikėta, lyg iš dangaus. Ir svarbiausia, kad viskas įvyko taip kaip visada svajojau... dukra gegužės mėnesį Stebūklais reikia tikėti, o svarbiausia reikia svajoti
Stebūklais reikia tikėti, o svarbiausia reikia svajoti
Sveikinu
Stebuklais tikrai reikia tiket
Stebuklais tikrai reikia tiket
Tiketi...tiketi ir dar karta Tiketi
Aciu uz tokias istorija, kad neuzmirstate Tu kurios vis dar laukia to ko kiekvienas nusipelneme
Aciu uz tokias istorija, kad neuzmirstate Tu kurios vis dar laukia to ko kiekvienas nusipelneme
Ilga laika buvau nuolatine sio skyrelio skaitytoja. Sekmes istorijas skaitydavau kupinomis asaru akimis ir vis klausdavau saves, Dangaus, kada ateis mano laikas.
Musu nevaisingumo stazas 7 metai su trupuciu...
Istekejau labai jauna is dideles meiles! Visa musu pazinties istorija buvo kaip pasaka, netiketas susitikimas, uzplude jausmai ir suvokimas (po 3 dienu pazinties), kad mes jau niekad nebeissiskirsim. Po 3 metu draugystes sumainem aukso ziedus ir nuo pirmu dienu emem sauktis gandru. Metai, antri - nieko. To labai nesureiksminau - studijos, darbai, idejos, projektai. Maniau, matyt, dar ne laikas. Tik po dvieju metu nusprendziau, kad laikas kreiptis i specialistus. Pradzioj kreipiausi i paprasta ginekologe, kuri pasake, itarianti man policistiniu kiausindziu sindroma. Vien zodis sindromas man sukele soka, baime, sumisima. Gydytoja dar megino raminti, sake, kad daugelis moteru su sia diagnoze sekmingai isnesioja ir pagimdo sveikus vaikucius, ir ne po viena...bet tu zodziu tada as negirdejau...Nukreipta i KMUK, pas vaisingumo specialistus, po ilgu klajoniu po kabinetus su tyrimais, atsakymais, pilna sirdimi vilties ir tikejimo, isgirstu patvirtinima del PKS, MB tyrimai taip pat nenudziugino - oligospermija; VS nuomone, mums gali padeti tik IVF...tai buvo viskas kuo jis galejo padeti, pinigeliu IVF tuo metu mes, ir labai noredami, negalejome sukrapstyti...patarimas vienas, bandykite natur, jei jau neiseina IVF, gal jums ir pavyks, stebuklu buna.
Metus laiko nemaciau zmoniu pro asaras, isties, tai yra juodziausias iki siol patirtas periodas. Bandeme natur, dabar net juokas ima prisiminus iskeltas kojas po "isdykavimu", BT matavimus, O gaudymus ir kaskarta neigiamus NT...
Taciau tada juokiausi mazai, net studijas teko nutraukti studijas, metams, tiesiog nesugebejau ju testi, nesusikaupiau, priveliau skolu...
Tuo metu jauciausi taip, tarsi visas mano pasaulis byrejo i sipulius, viskas ka bedaryciau baigdavosi nesekme, bevaises darbo paieskos, nepaprastai sunkus atsiskaitymai universitete, nesekme po nesekmes...O ka jaun kalbeti apie besilaukiancias busimas mamytes gatveje, leliukus vezimuose, zinias apie besilaukiancias ir gimdancias drauges ir pazistamas...Amzinus klausimus, kada mes imsimes darbu...
Susiemiau. Tesiau studijas. Susitaikiau su mintimi, kad galbut niekada nebusiu mama. Per ta laika pakrikstijau du sunus, tapau ju kriksto mama ir guodziausi, kad bent jau taip, is toli toli galiu atiduoti savo meile jiems, kriksto sunums. Bent jau Dievulio akivaizdoje galiu pasivadinti mama...
Baigiau studijas, istojau mokytis toliau, kuriau karjeros planus, pasineriau visa galva i naujus projektus, atsidaviau tam pilnai.
Nors reikia pripazinti, kad giliai sirdyje turejau vilti, kad mums turi pavykti...Neisaugojom...kai tik veluodavo mmm, vis tikejausi, kad gal, pirkdavau NT, o kaskart pamatytas vienas bruksnelis nuleisdavo mane ant zemes...Skaudziai...
Vel viskas byredavo i sipulius, tekdavo vel susiimti ir eiti pirmyn. Po kurio laiko ne nebesakydavau MB apie veluojancias mmm, apie neigiamus testus, pamaciau, kad tai ji eme veikti labiau nei mane. Nebepajegiau jo akyse zudyti vilti vel ir vel ....
MB isvaziavo i misija, daugiau kaip 7 men, tuo metu sportavau, pakeiciau mitybos iprocius, dalyvavau visur, kur tik galejau ir visa tai tik tam, kad uzsimirsciau.. Baigiau moklus. Masciau netgi studijuoti toliau...
Grizo MB... Pakeliavom...
Staiga, visai netiketai MB uzsimine apie planavimus. Staiga sakau todel, kad po ilgu metu nesekmiu, nusivylimu ir asaru si tema tapo tarsi nelieciama, nekalbejom apie tai; tai buvo tylus susitarimas nebeaitrinti zaizdu..Si tema buvo ypac skausminga MB...
- Bet dabar, kai jau baigti mano mokslai, seimos finansine padetis pagerejusi, gal vertetu pabandyti vel... - tai buvo trasi muzika mano ausims.
Tada atradau SM, cia suzinojau apie nuostabia gydytoja Odeta Kazlauskiene. Ilgai nedelsusi kreipiausi i ja. Tai buvo 2009 kovas. Atlikome tyrimus...
Geguze, per Sekmines vykome i Kauno Arkikatedra, i naktines pamaldas...Pamenu, kaip meldziausi, prasydama laiminti musu stimuliacija, kelius link issvajoto stebuklelio..Verkiau, bet ne is liudesio, verkiau, bet ne is gailescio sau, verkiau, nes kazkur giliai sirdyje jutau, kad netrukus mums butinai pavyks, turi pavykti!
Jau birzeli startavau su pirma simuliacija clost+IUI.
Ta liepos 2-osios ankstu ryta niekaip negalejau patiketi tuo, ka pamciau...Isdziuves testas rode silpna silpna vaiduokliuka.
Kitos dienos HCG tyrimas tik patvirtino - mums pavyko!
Gydytoja, kuriai liksim dekingi visa gyvenima, nepaprastai dziaugesi musu sekme!
Nestumas nebuvo lengvas, pradzioj stipri toksikoze (iki 5 men), ligonine, paskui 4 inkstu kolikos priepuoliai, vel ligonines...Gresiantis prieslaikinis gimdymas...
Musu mazyle viska istvere, gime 41 sav, 3860g ir 56cm stipruole.
Musu Amelija! Dangaus siustas stebuklas, ismelsta Sventosios Dvasios ir palaiminta Viespaties!
Dabar vis pagalvoju, kad tai yra geriausia, kas mums galejo nutikti! Jos sypsena atperka visus vargus, jos kunelio siluma sukelianti pilnatves jausma sirdyje, zinojimas, kad esi reikalingiausias ir svarbiausias jai zmogus, yra nenusakomi. Tai jausmas, kuri linkiu patirti kiekvienai sio skyrelio mergaitei!
Mielosios, tik nenuleiskite ranku, jums butinai pavyks!
Musu nevaisingumo stazas 7 metai su trupuciu...
Istekejau labai jauna is dideles meiles! Visa musu pazinties istorija buvo kaip pasaka, netiketas susitikimas, uzplude jausmai ir suvokimas (po 3 dienu pazinties), kad mes jau niekad nebeissiskirsim. Po 3 metu draugystes sumainem aukso ziedus ir nuo pirmu dienu emem sauktis gandru. Metai, antri - nieko. To labai nesureiksminau - studijos, darbai, idejos, projektai. Maniau, matyt, dar ne laikas. Tik po dvieju metu nusprendziau, kad laikas kreiptis i specialistus. Pradzioj kreipiausi i paprasta ginekologe, kuri pasake, itarianti man policistiniu kiausindziu sindroma. Vien zodis sindromas man sukele soka, baime, sumisima. Gydytoja dar megino raminti, sake, kad daugelis moteru su sia diagnoze sekmingai isnesioja ir pagimdo sveikus vaikucius, ir ne po viena...bet tu zodziu tada as negirdejau...Nukreipta i KMUK, pas vaisingumo specialistus, po ilgu klajoniu po kabinetus su tyrimais, atsakymais, pilna sirdimi vilties ir tikejimo, isgirstu patvirtinima del PKS, MB tyrimai taip pat nenudziugino - oligospermija; VS nuomone, mums gali padeti tik IVF...tai buvo viskas kuo jis galejo padeti, pinigeliu IVF tuo metu mes, ir labai noredami, negalejome sukrapstyti...patarimas vienas, bandykite natur, jei jau neiseina IVF, gal jums ir pavyks, stebuklu buna.
Metus laiko nemaciau zmoniu pro asaras, isties, tai yra juodziausias iki siol patirtas periodas. Bandeme natur, dabar net juokas ima prisiminus iskeltas kojas po "isdykavimu", BT matavimus, O gaudymus ir kaskarta neigiamus NT...
Taciau tada juokiausi mazai, net studijas teko nutraukti studijas, metams, tiesiog nesugebejau ju testi, nesusikaupiau, priveliau skolu...
Tuo metu jauciausi taip, tarsi visas mano pasaulis byrejo i sipulius, viskas ka bedaryciau baigdavosi nesekme, bevaises darbo paieskos, nepaprastai sunkus atsiskaitymai universitete, nesekme po nesekmes...O ka jaun kalbeti apie besilaukiancias busimas mamytes gatveje, leliukus vezimuose, zinias apie besilaukiancias ir gimdancias drauges ir pazistamas...Amzinus klausimus, kada mes imsimes darbu...
Susiemiau. Tesiau studijas. Susitaikiau su mintimi, kad galbut niekada nebusiu mama. Per ta laika pakrikstijau du sunus, tapau ju kriksto mama ir guodziausi, kad bent jau taip, is toli toli galiu atiduoti savo meile jiems, kriksto sunums. Bent jau Dievulio akivaizdoje galiu pasivadinti mama...
Baigiau studijas, istojau mokytis toliau, kuriau karjeros planus, pasineriau visa galva i naujus projektus, atsidaviau tam pilnai.
Nors reikia pripazinti, kad giliai sirdyje turejau vilti, kad mums turi pavykti...Neisaugojom...kai tik veluodavo mmm, vis tikejausi, kad gal, pirkdavau NT, o kaskart pamatytas vienas bruksnelis nuleisdavo mane ant zemes...Skaudziai...
Vel viskas byredavo i sipulius, tekdavo vel susiimti ir eiti pirmyn. Po kurio laiko ne nebesakydavau MB apie veluojancias mmm, apie neigiamus testus, pamaciau, kad tai ji eme veikti labiau nei mane. Nebepajegiau jo akyse zudyti vilti vel ir vel ....
MB isvaziavo i misija, daugiau kaip 7 men, tuo metu sportavau, pakeiciau mitybos iprocius, dalyvavau visur, kur tik galejau ir visa tai tik tam, kad uzsimirsciau.. Baigiau moklus. Masciau netgi studijuoti toliau...
Grizo MB... Pakeliavom...
Staiga, visai netiketai MB uzsimine apie planavimus. Staiga sakau todel, kad po ilgu metu nesekmiu, nusivylimu ir asaru si tema tapo tarsi nelieciama, nekalbejom apie tai; tai buvo tylus susitarimas nebeaitrinti zaizdu..Si tema buvo ypac skausminga MB...
- Bet dabar, kai jau baigti mano mokslai, seimos finansine padetis pagerejusi, gal vertetu pabandyti vel... - tai buvo trasi muzika mano ausims.
Tada atradau SM, cia suzinojau apie nuostabia gydytoja Odeta Kazlauskiene. Ilgai nedelsusi kreipiausi i ja. Tai buvo 2009 kovas. Atlikome tyrimus...
Geguze, per Sekmines vykome i Kauno Arkikatedra, i naktines pamaldas...Pamenu, kaip meldziausi, prasydama laiminti musu stimuliacija, kelius link issvajoto stebuklelio..Verkiau, bet ne is liudesio, verkiau, bet ne is gailescio sau, verkiau, nes kazkur giliai sirdyje jutau, kad netrukus mums butinai pavyks, turi pavykti!
Jau birzeli startavau su pirma simuliacija clost+IUI.
Ta liepos 2-osios ankstu ryta niekaip negalejau patiketi tuo, ka pamciau...Isdziuves testas rode silpna silpna vaiduokliuka.
Kitos dienos HCG tyrimas tik patvirtino - mums pavyko!
Gydytoja, kuriai liksim dekingi visa gyvenima, nepaprastai dziaugesi musu sekme!
Nestumas nebuvo lengvas, pradzioj stipri toksikoze (iki 5 men), ligonine, paskui 4 inkstu kolikos priepuoliai, vel ligonines...Gresiantis prieslaikinis gimdymas...
Musu mazyle viska istvere, gime 41 sav, 3860g ir 56cm stipruole.
Musu Amelija! Dangaus siustas stebuklas, ismelsta Sventosios Dvasios ir palaiminta Viespaties!
Dabar vis pagalvoju, kad tai yra geriausia, kas mums galejo nutikti! Jos sypsena atperka visus vargus, jos kunelio siluma sukelianti pilnatves jausma sirdyje, zinojimas, kad esi reikalingiausias ir svarbiausias jai zmogus, yra nenusakomi. Tai jausmas, kuri linkiu patirti kiekvienai sio skyrelio mergaitei!
Mielosios, tik nenuleiskite ranku, jums butinai pavyks!
Mila,daznai asaros kaupias,bet retai zliumbiu,bet tavo istorija paskaicius asaros pupom bega.Niekada ir nerasei,kad toks sunkus jums tas kelias buvo....
Mila,kasdien kalbames su tavim apie Amelyte,jos dziaugsmus ir rupestelius,bet is tiesu net nezinojau,koks ilgas ir vingiuotas buvo jusu kelias iki sio stebuklo.. neimanoma be asaru skaityti jusu ejimo viens link kito istorijos.. stebuklai tikrai vyksta ir ne tik kitiems,bet ir mums.. sveikatytes jums daug,o laime,dziaugsma ir visa kita jus jau turite
Dekui, mergytes, drauges - bendrazyges
QUOTE(*Mila* @ 2010 06 01, 21:33)
Ilga laika buvau nuolatine sio skyrelio skaitytoja. Sekmes istorijas skaitydavau kupinomis asaru akimis ir vis klausdavau saves, Dangaus, kada ateis mano laikas.
Musu nevaisingumo stazas 7 metai su trupuciu...
Musu nevaisingumo stazas 7 metai su trupuciu...
Mila, skaičiau Tavo istoriją ir toks jausmas, kad skaitau savąją 
Nuo pradžios iki pat vidurio viskas taip panašu... net tie pojūčiai, ta kasdienybė, tos kiekvieną mėnesį ateinančios mėnesinės ir testai su vienu brūkšniuku... sujaudino Tavo istorija
Dar toks sutapimas - mano vyras dabar 7 mėnesiams išvažiuoja į misiją, o mintys mano lygiai tokios pačios kaip Tavosios tada buvo, pasikeisti mitybą, darbe aktyviau dalyvauti
Pabaiga Tavo nuostabi
Tikiuosi, kad ir man atsitiks panašiai, nes dar po kolkas stebukliukas neaplankė
Nuo pradžios iki pat vidurio viskas taip panašu... net tie pojūčiai, ta kasdienybė, tos kiekvieną mėnesį ateinančios mėnesinės ir testai su vienu brūkšniuku...
sujaudino Tavo istorija Dar toks sutapimas - mano vyras dabar 7 mėnesiams išvažiuoja į misiją, o mintys mano lygiai tokios pačios kaip Tavosios tada buvo, pasikeisti mitybą, darbe aktyviau dalyvauti
Pabaiga Tavo nuostabi
Tikiuosi, kad ir man atsitiks panašiai, nes dar po kolkas stebukliukas neaplankė
QUOTE(zaza1 @ 2010 06 02, 09:41)
Mila, skaičiau Tavo istoriją ir toks jausmas, kad skaitau savąją
Nuo pradžios iki pat vidurio viskas taip panašu... net tie pojūčiai, ta kasdienybė, tos kiekvieną mėnesį ateinančios mėnesinės ir testai su vienu brūkšniuku... sujaudino Tavo istorija
Dar toks sutapimas - mano vyras dabar 7 mėnesiams išvažiuoja į misiją, o mintys mano lygiai tokios pačios kaip Tavosios tada buvo, pasikeisti mitybą, darbe aktyviau dalyvauti
Pabaiga Tavo nuostabi
Tikiuosi, kad ir man atsitiks panašiai, nes dar po kolkas stebukliukas neaplankė
Nuo pradžios iki pat vidurio viskas taip panašu... net tie pojūčiai, ta kasdienybė, tos kiekvieną mėnesį ateinančios mėnesinės ir testai su vienu brūkšniuku...
sujaudino Tavo istorija Dar toks sutapimas - mano vyras dabar 7 mėnesiams išvažiuoja į misiją, o mintys mano lygiai tokios pačios kaip Tavosios tada buvo, pasikeisti mitybą, darbe aktyviau dalyvauti
Pabaiga Tavo nuostabi
Tikiuosi, kad ir man atsitiks panašiai, nes dar po kolkas stebukliukas neaplankė
Na, ir sako, kad sutapimu nebuna
Ka as galiu pasakyti - misija mums buvo tarsi luzio taskas - ir santykiu isbandymas, ir t.t. atitrukimas nuo planavimu, mmm ateina, nes taip turi buti, ir visai del to nesijaudini, nes zinai, kad vyras toli, nereikia sukti galvos del NT - uzsiimi malonia sirdziai veikla, visur dalyvauji...tiesiog gyveni...
Linkiu nuosirdziai, kad jums pavyktu, kad gryzus TB ir jusu seima aplankytu sis stebuklas
Ačiū Tau labai
tikrai, reikia dziaugtis gyvenimu ir laukti ir tiketi, jie ateina pas mus, kai buna pasiruose ateiti !
