DRABUZIU MUGE VILNIUJE!!! Birzelio 4-12 d. Savanoriu pr. 176, Vilniuje II aukste (netoliese Norfa urmo baze) vyks nauju madingu drabuziu is Italijos ispardavimas nerealiomis kainomis!!! Viskas po 20 Lt (dzinsai, kelnes, sijonai ir t.t.)
Musu Amelija! Dangaus siustas stebuklas, ismelsta Sventosios Dvasios ir palaiminta Viespaties!
Dabar vis pagalvoju, kad tai yra geriausia, kas mums galejo nutikti! Jos sypsena atperka visus vargus, jos kunelio siluma sukelianti pilnatves jausma sirdyje, zinojimas, kad esi reikalingiausias ir svarbiausias jai zmogus, yra nenusakomi. Tai jausmas, kuri linkiu patirti kiekvienai sio skyrelio mergaitei!
Mielosios, tik nenuleiskite ranku, jums butinai pavyks!
O mano istorija gal ir nevisai atitinka rubriką "Įveikiau vaisingumą". Ištekėjau jauna. Sakyčiau, sugyvenom šiaip sau. Lyg ir buvo meilė, bet... Vaikų kaip nebuvo, taip nebuvo. Pjovė mane kas norėjo ir kiek norėjo. Na gal per aštriai pasakiau, bet vis atrasdavo priežasčių dėl kurių lyg ir negalėjau pastoti. Operavo tris kartus, tai cistas šalindavo, tai kiaušintakių nepraeinamumas, ti vėl visokių bėdų. Verkiau daug, vis norėjosi to vaikelio. Visiškai buvo netoli iki depresijos. Negalėdavau būti ten, kur maži vaikai būdavo, pradėjau vengti susibūrimų. Net ir tų, kuroiuose vaikų nebūdavo. Bet būdavo mamos, kurios visada gi turi ką pasakyti, pakalbėti apie vaikus. Aš neturėjau ką pasakyti, sėdėdavau nuliūdusi. Nežinau, ar tas vaikų neturėjimas pastūmėjo į skyrybas? Mes išsiskyrėm. Greitai atradau draugą. Bet iškart pasakiau, kad vaikų niekada negalėsiu turėti (nes taip sakė gydytojai). Perspėjau vyrą, kad nepuoselėtų minčių apie vaikus. Ir ką jūs manot. Po pusmečio draugystės pasijutau nėščia. Be jokių vaistų, be jokių operacijų, be jokio gydymo.... Nuėjau į ligoninę, sakau, testas rodo nėštumą. Sako, negali būti, jūs gi niekada negalit vaikų turėti. Įsivaizduojat, kiek turėjau džiaugsmo. Vaikščiojau kaip tankas, tik pati save labai saugojau, bijojau. Viskas baigėsi sėkmingai. Turim vaiką. Matyt, vaikas pasirenka tėvus. Kitaip nežinau kaip paaiškinti šitą dalyką.
O mano istorija gal ir nevisai atitinka rubriką "Įveikiau vaisingumą". Ištekėjau jauna. Sakyčiau, sugyvenom šiaip sau. Lyg ir buvo meilė, bet... Vaikų kaip nebuvo, taip nebuvo. Pjovė mane kas norėjo ir kiek norėjo. Na gal per aštriai pasakiau, bet vis atrasdavo priežasčių dėl kurių lyg ir negalėjau pastoti. Operavo tris kartus, tai cistas šalindavo, tai kiaušintakių nepraeinamumas, ti vėl visokių bėdų. Verkiau daug, vis norėjosi to vaikelio. Visiškai buvo netoli iki depresijos. Negalėdavau būti ten, kur maži vaikai būdavo, pradėjau vengti susibūrimų. Net ir tų, kuroiuose vaikų nebūdavo. Bet būdavo mamos, kurios visada gi turi ką pasakyti, pakalbėti apie vaikus. Aš neturėjau ką pasakyti, sėdėdavau nuliūdusi. Nežinau, ar tas vaikų neturėjimas pastūmėjo į skyrybas? Mes išsiskyrėm. Greitai atradau draugą. Bet iškart pasakiau, kad vaikų niekada negalėsiu turėti (nes taip sakė gydytojai). Perspėjau vyrą, kad nepuoselėtų minčių apie vaikus. Ir ką jūs manot. Po pusmečio draugystės pasijutau nėščia. Be jokių vaistų, be jokių operacijų, be jokio gydymo.... Nuėjau į ligoninę, sakau, testas rodo nėštumą. Sako, negali būti, jūs gi niekada negalit vaikų turėti. Įsivaizduojat, kiek turėjau džiaugsmo. Vaikščiojau kaip tankas, tik pati save labai saugojau, bijojau. Viskas baigėsi sėkmingai. Turim vaiką. Matyt, vaikas pasirenka tėvus. Kitaip nežinau kaip paaiškinti šitą dalyką.
Aš vis galvojau, kad apie pavykusį IVF nekalbėsiu, kad tai liks tik už mūsų namų sienų, kad tai tik mano, tik mūsų laimė. Bet sugrįžau į IVF vilčių skyrelį ir prisiminiau kiek stiprybės ir tikėjimo suteikdavo kiekviena papasakota nevaisingumo istorija su laiminga pabaiga. Ir pagalvojau tegul ir mano istorija suteikia krislelį vilties, tikėjimo, stiprybės. Su vyru susituokėm 2000 m. ir galima sakyti nuo tos dienos nesisaugojom. Pirmi nepastojimo metai didelio nerimo nekėlė reikėjo įsitvirtinti naujame darbe, džiaugėmės vienas kitu, pirkome, įrenginėjome namus Antri taip pat prabėgo nepastebimai. Negalvojom apie nevaisingumo problemas juk buvom tokie jauni, tokie laimingi, kad mintys apie tai atrodė net neįtikėtinos. Po trečių metų supratom kažkas ne taip. Supratom tikriausiai šiek tiek ankščiau tiesiog neprisileidom šios minties, bet suvokėm ir tai kad nebėra kur trauktis ir ko laukt...Taip prasidėjo pirmieji vizitai pas gydytojus, pirmieji tyrimai. Hormonai norma, kiaušintakiai pratekami, ovuliacija vyksta, sperma norma, noras neapsakomas... Pirmiausiai trys stimuliacijos ir natūralus bandymas. Rezultato nėra. Tuomet 4 IUI - rezultato nėra. Pirmoji laparoskopija diagnozuota III st. endometriozė, net pats gydytojas nustebo. Pusė metų hormoninio gydymo (nepamenu vaistų pavadinimo), paskui pusmetis pertrauka gal jau buvom šiek tiek pavargę. Paskui vėl 3 IUI be jokio rezultato. Susivokėm, kad be IVF neapseisim. Pinigėlių daug nebuvo todėl teko paimti paskolą. 2006 m. 1 IVF vėl nesėkmė. Nusviro rankos, užvaldė liūdesys, sunku net galvoti apie patirtus išgyvenimus, bet nepasidavėm, turėjom vienas kitą, palaikėm, atidavinėjom paskolą išsilaižėm žaizdas, daug dirbom ir tiesiog tyloje laukėm tos dienos kai vėl būsim pasiruošę žengti sekantį žingsnį. Ta diena atėjo savaime... 2009 m.pavasarį pakeičiau gydytoją. Pradėjom viską nuo laparoskopijos. Išvalė sąaugas, nuėmė nuo kiaušidės cistą, uždegino židinius. Jaučiausi švari pasiruošus sekančiam IVF. Rudeni vėl konsultacijos, pasiruošimas 2 IVF. Stimuliacija ir apvaisinimas pavyko gerai, 4 puikūs embrionai: 2 8 ląstelių, 2 6 ląstelių. Įsodino 3, vieną užšaldėm. Džiaugsmą pakeitė laukimo nerimas, kažkur giliai, giliai širdyje žinojau, kad pasisekė. Negaliu pasakyti iš kur tas jausmas ir kaip jį pagrysti, bet žinojau... Testas: II labai neryškios juostelės... Džiaugsmo ašaros nevaldomai riedėjo per skruostus, vyro akys spindėjo nematytu, nepažystamu spindesiu... Mums pasisekė, mes laimingi, mes tėvai. Po mano širdele jau 33 sav. auga mažylė. Jaučiuosi puikiai, neštumas (kol kas) nesunkus... Tikiu, kad viskas bus gerai ir rugpjūtį mažas stebuklas ateis į mūsų namus. Tokia mūsų istorija, toks laukimas, tokia laiminga (dar ne visai) pabaiga. Pasakoju savo istorija norėdama Jums visom pasakyt, kad svarbiausia nenuleisti rankų, svarbiausia visada būtį kartu su žmogum kurį myli, svarbiausiai tikėti... Labai sunku surast tą palaikantį, paguodžiantį žodį. Aš jo ir neieškosiu tegul tai padaro mano istorija.... Merginos tiesiog tikėkit, kad jūsų laukia tokia pati laiminga pabaiga.
O mano istorija gal ir nevisai atitinka rubriką "Įveikiau vaisingumą". Ištekėjau jauna. Sakyčiau, sugyvenom šiaip sau. Lyg ir buvo meilė, bet... Vaikų kaip nebuvo, taip nebuvo. Pjovė mane kas norėjo ir kiek norėjo. Na gal per aštriai pasakiau, bet vis atrasdavo priežasčių dėl kurių lyg ir negalėjau pastoti. Operavo tris kartus, tai cistas šalindavo, tai kiaušintakių nepraeinamumas, ti vėl visokių bėdų. Verkiau daug, vis norėjosi to vaikelio. Visiškai buvo netoli iki depresijos. Negalėdavau būti ten, kur maži vaikai būdavo, pradėjau vengti susibūrimų. Net ir tų, kuroiuose vaikų nebūdavo. Bet būdavo mamos, kurios visada gi turi ką pasakyti, pakalbėti apie vaikus. Aš neturėjau ką pasakyti, sėdėdavau nuliūdusi. Nežinau, ar tas vaikų neturėjimas pastūmėjo į skyrybas? Mes išsiskyrėm. Greitai atradau draugą. Bet iškart pasakiau, kad vaikų niekada negalėsiu turėti (nes taip sakė gydytojai). Perspėjau vyrą, kad nepuoselėtų minčių apie vaikus. Ir ką jūs manot. Po pusmečio draugystės pasijutau nėščia. Be jokių vaistų, be jokių operacijų, be jokio gydymo.... Nuėjau į ligoninę, sakau, testas rodo nėštumą. Sako, negali būti, jūs gi niekada negalit vaikų turėti. Įsivaizduojat, kiek turėjau džiaugsmo. Vaikščiojau kaip tankas, tik pati save labai saugojau, bijojau. Viskas baigėsi sėkmingai. Turim vaiką. Matyt, vaikas pasirenka tėvus. Kitaip nežinau kaip paaiškinti šitą dalyką.
Kai kurie zmones mano,jei nepastoji, vadinasi netinka tau zmogus Po tavo istorijos pradedu tiketi tuo :)Dziaugiuosi,kad pagaliau sulaukei tokio dziaugsmo
Jei nepastebejai cia sekmingas istorijos mergaites raso, gedos turetum,,,,,
labai grazi istorija, tegul jus laimina ir toliau....
Po tavo istorijos pradedu tiketi tuo :)Dziaugiuosi,kad pagaliau sulaukei tokio dziaugsmo 
