Parasysu ir as savo istorija, gal kiek kitokia, gal kam pades
Taigi susituokem jauni, man buvo 20 vyrui 23 ir nuo to laiko nesisaugojom. Iki to laiko jau senokai draugavom ir saugojomes , tai tuo metu per daug ir nesijaudinom, nes pastoti nenorejau ir isivaizdavom ,kad gerai saugomes
Taigi, kaip kazkas rase pirmi, antri metai prabego greitai ir per daug nerimo nekilo, nes reikejo baigti mokslus. Antru metu pabaigoj viena kart nebesusirgau, pasijutau nescia, testas teigiamas ir dar tuo metu matavausi baz t ovuliacijom nustatyti, tai net diena aiski ,kai pakilo baz t. Dziaugemes neispasakytai, skraidziau padebesiais...bet apsirgau ,pakilo auksta t , nuejau pas gyd israse penicilino lygtai ,jau nelabai atsimenu, liga praejo, bet su kitu menesiniu laiku pradejo teplioti, as i asaras ir pas gydytoja, pagulde i ligonine,nu ir vis tiek ivyko persileidimas. Nors siaip viskas keistai buvo, ligoninej kas dien ziurejo su echoskopu mate vaikeli ir kraujavau kazkur menesi, nuvykau i Klaipeda pasitikrinti, jau buvau baigusi kraujuoti, sako gimda svari nei jokiu pozymiu,kad buvo nestumasdar dare laparaskopija,bet vel viskas buvo gerai,tai taip iki galo ir nesupratau kas man ten buvo
Po viso to buvo daug asaru ir vel laukimo, paskui isvykom i Airija ir cia viskas apsimirso, daug nauju ivykiu, nauji zmones. Po keliu metu kazkaip jau akis bade,kad kazkas negerai, nes visa ta laika nesisaugojom ir nepastojau. As kiek eidavau pas gyd,sake viskas normaliai, koki uzdegima rasdavo ir tiek, vyras nesityre. bet kazkokiu hormoniniu gydymu nenorejau, tai paskui numojau ranka, galvoju bus kaip turi buti ir gyvenom toliau, dirbom, keliavom...kazkaip pagalvodavau apie vaikeli, bet kad gimtu tada per dag ir nenorejau, galvojau uzsidirbsim,kazka susitaupysim tada galesim vaikelius gimdyti
dar ir jauni buvom.
Dar po keliu metu sutikau viena labai faina vaikiuka, gyvenom salia, net nezinau kodel pabendravus su juo pradejau noreti vaiku
Tuo pat metu isejau ir is alinancio darbo, kuri dirbau paskutinius metus tik su viena iseigine per sav. radau ramesni ,labai idomu darba,paskui dar isvaziavom i Lietuva 6 sav atostogoms, pailsejom gerai. Ir tuo pat metu tariausi su savo vaikais, jei jums reikia gimti as jau pasiruosusi, jei jums tinka tokia mama ir tokios gyvenimo salygos (sutaupyt buvo pavyke pinigu, bet per viena versla visus buvom prarade) as jusu laukiu
Ir po pora menesiu pasijutau nescia( is vis 8 metai po santuokos)
labai saugojausi ir niekam nesakiau, nes ne tik baisu persileidimas,kiek paskui visiems aiskinti, kodel nebeesi nescia. Visi suzinojo kai jau matesi
Pas gyd ir nuejau tik i pabaiga, nes jau turejau patirties ,kad jie ne ka gali padeti...Grizau gimdyti i Lietuva, ir gime musu pirmas stebuklas Sunus, atsimenu,kaip net prisiliesti prie jo bijojau ,kaip prie kokio svento dalyko
, stebuklo, negalejau patiketi, kad jis salia manes. Paskui nutarem su vyru nelaukti , nedaryti jokiu pertrauku, o laukti kada vel kitas vaikelis ateis ir po 1.2m vel pasijutau nescia
gime Dukryte, saulyte musu.
Taigi mano patirtis sako, svarbiausia islaukti ir ateina tie vaikeliai, kada jiems reikia
Atrodo specialiai nieko nedariau, bet keitesi mastymas, kazkiek tobulejau (tikiuosi
) karts nuo karto pasidarydavau gydomuju masazu, dejausi delias, pati mokinausi ivairiu dvasiniu dalyku, priemiau Reiki, supratau,kad daugelis dalyku yra musu paciu viduje ir problemu sprendimai ten slypi. keitesi ir gyvenimas nusiraminau po stresu(ypac po nepavykusio verslo, kur praradom daug pinigu) isisavinau gyvenimo pamokas. Ir toliau stengiuosi sviestis, mokintis ir eiti pirmyn
Svarbiausia viduje visad buvo zinojimas, kad jei reikes vaikeliams ateiti per mane i si pasauly jie ateis, o jei ne tai ne
Sekmes, Ramybes ir Meiles visoms
, net vyras nesužinos. 
