Įveikiau nevaisingumą

sveikutes 

ir as pasiryzau papasakoti kaip buvo man.. .. susituokem mes 2004m... mintys iskarto buvo, kad po kokiu meteliu butu gerai ir gandru sulaukti...deja deja...po meteliu seke dar vieni po to kiti...o gandrai neskrido...vis mastem : dar palaukim, dar jauni, dar nera kur skubeti, gal likimas toks...taciau noras sirdyje kasdien vis augo...o ir draugai tai vieni tai kiti susilauke vaikuciu...dar pernai pries kaledas su vyru lyg tarp kitko issakem savo nora kaledu seneliui    o as jau suplanavau - po svenciu pradedu zygius pas gydytojus   
praejo sventes ir kaip visad isisuko darbu sukurys is kurio istrukti buvo pakankamai sudetinga    vis atideliojau vizita pas gydytoja...zinojau, kad greit turi atkeliauti mano dienos...tikslaus grafiko niekad neturejau, tad ir nesuprast veluoja neveluoja...viena diena darbe vis sukosi mintys, kad reikia gal testa nusipirkt....kojos i vaistine nuzingsniavo pacios...sestadienio rytas...pasislepusi vonioje tyliai darau testa..vyrui dar nesakau, nenoriu suteikti tusciu vilciu..nesitikiu nieko.....na ir isryskejo viena juostele, ilgesingom akim dar vis ziuredama numetu testa ant skalbimo masinos po ranksluociu, griztu i lova, dar paguliu...kiek veliau griztu i vonia...nukeliu ranksluosti ir....dvi juosteles    sirdis kulnuose.... skaitau ipakavima "po 20 minuciu testo vertinti nebegalima"  ar kazkas tokio...  na visa diena praslankiojau kaip nesava, tai dziaugsmas tai liudesys...ir jau zinojau, kad ryt is ryto vel kartoju... beveik visa nakti negalejau uzmigti laukiau ryto... ir tas rytas buvo laimingiausias mano gyvenime...testas parode dvi grazias juosteles    vyrui sakyti nieko nereikejo    apsikabine stovejom ir verkem abu is laimes 

sios kaledos mums ypatingos. Mes jau tryse    todel turbut man tik lieka padekoti kaledu seneliui, kad ispilde mano nora 

Sugalvojau ir aš papasakoti savo istoriją. Gal tai bus padrąsinimas ir papildoma viltis. Su vyrų pragyvenome kartu 10 metų ir visus tuos metus norėjome sulaukti leliuko. Pirmuosius metus paprasčiausiai nesisaugojome ir tiek, kai nepavyko pastoti praėjus 2 metams aš sunerimau, pradėjau ieškoti informacijos kas ir kaip. Mano ciklas nebuvo  reguliarus ir labai didelis tarpas, tai 45 dienos, tai 63. Bet ovuliacija vykdavo. Nereguliarus ciklas buvo viena iš priežasčių, kita -  padidėjęs prolaktino kiekis. Vyro spermiukai irgi nebuvo aukščiausios kokybės, tačiau dar vis bandėme natūraliai pastoti. Taigi kaip ir daugelių čia aprašytų atveju buvo pritaikytas closterbyget ir duphaston gydymas ir seksas pagal grafiką. Tačiau natūraliai nepavyko pastoti dar keletą metų. Tada su gydytoja nusprendėme padaryti pertrauką, pailsėti (to labiausiai reikėjo mano organizmui, nes nuo nuolatinio vaistų gėrimo ir sekso pagal grafiką buvau pervargusi) ir vėl su naujomis jėgomis kibti. O labiausiai per tuos metus pavargau nuo aplinkinių žmonių klausimų, tai kada gi pagaliau, kokia jūs šeima be vaikų ir pan. Kai žmonės nesusiduria su problemomis, jie nesupranta, kad kiti jų gali turėti ir kad tai labai skaudi tema. Per tuos dešimt metų pasikeitė daug kas, pakeitėme gyvenamąją vietą, t.y. miestą, pakeitėme darbus ir tada, kai radau širdžiai mielą darbą ir buvau jau nusiraminusi ir atsigavusi, nusprendėme pabandyti dar kartą. Po 10 metų natūralių pastangų mes ryžomės IUI. Ir .... pats pirmas bandymas buvo sėkmingas. Buvom apdovanoti už visus 10 metų pastangų, vilties ir laukimo. Šiandien mūsų sūneliui jau 10 mėnesių ir aš kiekvieną rytą prabudus dėkoju likimui, Dievui ir nuostabioms gydytojoms Dianai Ramašauskaitei, kuri visus tuos metus mus palaikė, įkvėpė tikėjimo ir vilties bei Dianai Jatužienei, kuri atliko IUI. Negaliu pasakyti, kas lėmė, kad ta IUI buvo sėkminga, nes kažkokio papildomo gydymo, iškyrus Duphaston net netaikė tuo metu, bet matyt susiklostė tinkamas laikas ir aplinkybės, arba tiesiog tai buvo ta diena, ta 2007 metų gegužės 1-oji , kuri taip nuostabiai pakeitė mūsų gyvenimą.

Gal is savo patirties kas parasytu
Labai lauksiu

Sveikutės, jūsų papasakotos istorijos tikrai padrasina, ramina ir suteikia vilties. Aš kaip naujokė taip pat noriu patarimo. Turiu vienuolikos metų sūnų, po kelių metų vėl buvau pastojusi, bet nesėkmingai,  nesivystė ir teko nutraukti nėštumą. O dar po metų mirė vyras. Dabar, po ketverių metų vėl turiu šalia mylimą žmogų, metų man jau ne dvidešimt ir labai noriu antro vaikelio, bet jau keturi mėnesiai nesisaugom ir nepavyksta. Visus tuos mėnesius geriu folinę rg., mmm reguliarios, apsiskaičiuoju ovuliacijos laiką, stengiamės būtent tuo laiku mylėtis. Ką galėtumėt patart, kada reikėtų kreiptis į gydytoją?  Labai visoms dėkinga už atsakymus.