rasau tikriausiai kaip ir daugelis..noriu issikalbeti..suzinoti "pasaline" nuomone, isgirsti patarimu..gal pakeiksnojimu..viskas juk sveika ir naudinga:)
pradekime nuo to, kad esu ganetinai dar jauna(25m)..kaip sakant - lb dar nepatyrusi gyvenimo dziaugsmu ar vargu. tiesiog kaip ir buna gyvenime atsirado zmogutis su kuriuo man gera..bendraujame dar ganetinai ne ilgai..bet tiek jis,tiek as juntame kad net is puse zodzio suprantame vienas kita..tie patys hobiai..pomegiai..mastymas..
atrodo viskas gerai(o kaip kitaip, juk visko tik pati pradzia:), bet ne per seniausiai turejome rimta pokalbi ir jis man papasakojo savo visa gyvenima, tiesiog norejo kad isgirsciau is jo o ne is ko kito. tai va jis ne isiskyres kaip galvojau iki tol..turi 2 sunelius, kurie gyvena su juo, o jo zmona zuvo pries 2metus. baisu...liko du dar visai mazuciai vaikuciai..bet ju seimyna po truputi jau isivaziuoja i normalu gyvenima, aisku suprantu, kad be mamos jiems sunku

va tokia istorija..kiek sutrumpinta bet gal esme pagausite.
o kankina mane "kvailos abejones/klausimai" ar nebusiu lyginama su pirmaja zmona,kaip elgtis su vaikais..(bendrauju su jais tarsi su draugais:) nesupraskite klaidingai..niekur neskubu..kazkieno vietos uzimti nesiruosiu..nes mano nuomone kad mama siems vaikams negaleciau buti..jie juk turi ja..nesvarbu kad mirusi..galiu buti tik drauge..
gal kam yra buvusi panasi situacija?pasidalinkite ...
atleiskite uz "sunkiai" isdetytas mintis..tiesiog esu truputi apstulbusi..nuo paskt. ziniu..net pati nezinau kodel..

