QUOTE(_ms_ @ 2009 02 23, 21:23)
"Trumpai manau taip: zmogus vertina viena ar kita darba (fotografija) taip: sukelia jis jam emocijas ar jausma, ar nesukelia (kartais samoningai, kartais nesamoningai). Zmogaus (pa)samones kalba yra vaizdu kalba (kitus jutimo pojuciu keliamas emocijas suprantame vistiek per vaizda). Sakai, kad tau idomu, kaip suzaisti logiskai apmastant kiekviena smulkmena? Receptas (velgi mano nuomone ir patirtimi paremtas): neisradineti dviracio, o pasikliauti ta pacia (pa)samone, t.y. nusikopijuoti jos sukurta atitinkama vaizda ir perkelti ji ant popieriaus, ant juosteles ir t.t. Pvz., tau reikia nufotografuoti nuotrauka, is kurios matytusi liudnas, ilgesingas ruduo ir bla bla. Reikia nepulti fotografuoti bet ko rudenisko, o paklausti savo vaizudotes, ka ji siulo siuo atveju. Ir pabandyk isivaizduoti toki vaizda, kuris tau sukeltu ta liudesi, ilgesi ar kitokia fignia...Siuo atveju savo (pa)samones neapgausi.. Na stai ... turi savo galvoje ta vaizda... o va dabar telieka ji TECHNISKAI materializuoti. Zinoma, dar turi reiksme tokie dalykai, kaip asmeninis skonis, estetika ir t.t."

Aš nežinau, kas man sukelia liūdesį, aš nežinau, kas man sukelia ilgesį... Tai yra taip nepastovu.. Aš matau, kad kiekvieną dieną, po daugelį kartų prabėga tokie momentai, mirksniai tiesiog, kuriuos būtina stabdyti, užfiksuoti nuotraukoje. Tik dažniausiai tai padaryti yra nerealu

Pasamonėje jie gal ir užsibūna, bet techniškai materializuoti jų neįmanoma. Kartais juos pavyksta atrasti pas kitus kūrėjus. Tai yra jėga, kai kažkieno nuotraukoje matai SAVO sustabdytą emociją, nuotaiką, būseną
Andriuska, ryškalas buvo Tetenal Ultrafin.