QUOTE(zhirnius @ 2011 01 03, 23:25)
skaitau cia pasisakymus ir paciai skrandi is nervu spazmuot pradejo... abu gyvenam uzsienyje, pradejom sneket apie vaikus... o man kuo toliau nuo baisiau.. meile tai meile, ale kaip ta mazyli islaikyt?... viskam reikia ruostis.. ne tie laikai. kai skaiciuoji, kiek lovyte, vezimelis, daikteliai, patalyne...
paprasiau vyro kad iki to suplanuoto laiko nesneketume apie vaikus... nes bijau kad isvis atsisakysiu minties... dar bent metam..
kaip kad gera52 sake, planuoji, delioji... o paskui sast- ir nesigauna...
noris pasiruost, regis, dar tiek daug reikia... ex.. dvejones tik kankina mane...
Mes irgi gyvename užsienyje, kai MB susirado darbą, nusprendėm, kad jau viskas, atėjo laikas. Aukso kasyklų neuždirba, bet pragyventi tikrai įmanoma
Iš tiesų laikas bėga, MB žyla (
), keičiasi prioritetai: pirmiau buvo visi pinigai pomėgiams, dabar jau bus vaikui
Nė vienas žmogus negali taip užtikrinti savo šeimos ateities, kad nebus juodų dienų, kol vaikas užaugs. Manau, kad beveik kiekvienas gali atsiminti iš vaikystės tiek gerų, tiek niūrių momentų, kai tėvams buvo finansiškai sunku. Tai yra natūralu, net ir ekonomikoj kaip ir gamtoj yra berods 4 stadijų ciklas
Pati savo kailiu patyriau, ką reiškia, kai atrodo, jog geriau mirsi, nei pateksi į tokią situaciją, kai buvom išspirti iš vienos darbovietės tiesiog tai pačiai dienai ir iškraustyti lauk. Manau, kad jei atsiduri sudėtingoj situacijoj, pradedi daugiau mąstyti, ieškoti, lįsti, siekti ir pasiekti. Praėjus porai savaičių nuo "pasaulio pabaigos" pradėjom gyventi tokį gyvenimą, apie kokį nė nesvajojom. Dievas uždarė duris, bet langą tikrai paliko
Sėkmės