Mano nuomonė tokia- visi normalūs žmonės planuoja ir aš. pati būdama labai jauna dviejų padaužų mama, jaučiu didelę pagarbą toms, kurios siekia visų pirma turėti bent šiokį tokį pagrindą po kojomis. Esame moterys, mamos, vienasd iš svarbiausių dalykų gyvenime- finansinis stabilumas ir žinojimas, kad mano vaikas nebadaus. Jeigu šeima gražiai augina vieną, du vaikus kad ir su minimaliomis pajamomis, dirba, stengiasi, žaviuosi ir tikrai negūžčioju pečiais, kad ir kokia man ta jų mėnesio gaunamų pajamų suma atrodytų menka. Nepateisinu tik tų, kurios dvidešimties gimdosi trečią vaiką ( visi labai planuoti, tik pamanyk...), visą gyvenimą sėdi darbo biržoj, o pašalpos nueina sugyventinio "stikliuko reikalams"...
Ir su fanarais po kiekviena akim, primuštais ir įbaugintais vaikais jos "planuoja" ketvirtą... Tokių žinau.
O gal kažkas pasibaisės mano šeimos situacija? Ir man, ir vyrui maždaug po 25 metus, turime du "direktoriukus"
Tėvų ir giminių iš mano pusės, deja, nėra, iš vyro- išsidraikiusi šeima, kuriems neretai prireikia mūsų finansinės pagalbos.
Nors abu iš pajūrio, atvykom į Vilnių beveik be skatiko kišenėje ir pirmus metus išgyvenome čia velniai žino kaip (tada gimė vyresnėlis), jokių pašalpų negavom, aš buvau pirmakursė dieninio skyriaus studentė. Nereikia pasakoti kaip buvo nelengva išlipti iš duobės, kai mėnesio pajamos- 97 lt, o kiauro nuomojamo buto šildymas kainavo 1200 lt. Sukomės kaip voverės ir neverkšlenom, mokslų nenutraukiau, likau dieniniam, ir pagimdžius antrą studijas jau baiginėju...
Kiek mums reikėjo pinigų? Vežimėlį pirkau naudotą, bet gerą(600 lt). Patalynę, pirmuosius naujagimio rūbelius, apatinukus pirkau naujus (apie 250 lt.), kėdutė buvo su vežimėliu, kitus rūbelius pirkau dėvėtus arba komisuose (apie 200 lt, užteko iki maždaug 4 mėnesio. Moku siūti, tad augome su daugkartinėmis sauskelnėmis, kurias gaminau pati, patalynę toliau siuvausi pati. Buteliukai, žindukai, žirklutės, šukutės ir kitos smulkmenos atsiėjo nepilną 100 lt. Grubiai apie 1000 lt išėjo. Ir jaučiau, kad gyvenam kukliai, bet nesijaučiau jokia vargeta ar nenormali.
Su kiekvienais metais pajamos stabiliai kyla, per abu 4000 lt sukrapštom laisvai. Na ir prasidėjo- antram vaikui vežimėlis atsiėjo 1500 lt (nors naudotas, bet juk reikia kuo geresnio), rūbeliai irgi jau kitokie- striukė su sinteponu nebetinka, reikia naujausių kolekcijų pūkinių kombinezonų (apie 300 lt žiemai). Buteliukų išvirinti puode jau nenoriu- reikia puikaus sterilizatoriaus, kad ir naudoto (90 lt). Rankinis pientraukis atrodo nebe toks tinkamas, reikia elektrinio (naudotas 160 lt.)Lopšiuką pasigaminom patys, tokį patį kaip iš itališko "šūstro" katalogo, tik mums jis atsiėjo ne 1500 lt, kaip ten parašyta, o 30 lt.
Tai štai, pajamos didėja- poreikiai nebėra tokie patys...
Jau pačioj pradžioj sakiau, kad planuojamės mes visos, man svarbiausia atrodo labai stengtis visur ir visada. Mes norėjom vaiko jauni, žinojom, kad bus sunku, betgi tam ir duotos smegenys. Kai pagalvoju, kad atvažiavom čia basi, o kitąmet ketinam jau būstą įsigyt, sakau- viskas įmanoma, bet reikia geležinės sveikatos ir tik Dievas žino kiek optimizmo. Finansinis saugumas- tam, kad mamytė galėtų visa širdimi atsiduoti džiaugsmui auginant vaikelį, o ne būti nuolat dirgli ir emociškai pervargusi, galvodama kiek dar tą butą nuomosiuos ir ar turės rytoj mažylis ką valgyti.
Bet čia tik mano nuomonė.
Esu dar jauna, žalia, todėl su visišku nuolankumu priimu strėles, kad esu labai neatsakinga tokio amžiaus "vaikais apsikrovus"
