Mes saviskio labai neruoseme pasilikimui vienam. Tiesiog taip isejo. Kai jis buvo kokiu 3-4 metu jis uzprotestavo ir atsisake eiti su mumis i parduotuve. Klausiame - tai gal pasiliksi vienas namuose? Taip pasiliksiu.

Na gerai, pasilik. Tiesa pasakius mes su vyru ko gero pergivenom labiau negu jis. Aisku pries iseidami prigrasinome duru niekam neatidarineti, neisdykauti, sedeti ir ziureti filmuka. Greitai apsipirkome ir parlekeme namo. dar pirmame aukste pradejau klausyti ar nesigirdi bliovimo. Ne

. Ateiname, o jis sedi ir ziuri telika. dar sako ko taip greitai atejote.

Ir po to vis laiks nuo laiko palikinejome. Palikdavome jam mobilu, kad jei kas galetu paskambinti mums. Bet viena karta, kai mes ji taip palikome, musu katinas uzsimane padukti ir isgasdino vaika - uzsoko ant jo, gal siek tiek ikando

Ir grize dar uz duru isgirdome graudu verksma... Klausiu - ar tu senai verki, sako - taip. Taip sirdele man suspaude, kad oj oj. Po to nebenori pasilikti vienas, o mes ir neverciame. Tik kartais buna sunku susitarti. Reikia kazkur nueiti, o jis eiti kartu nenori, o ir pasilikti bijo.
...matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis...