Na mes kaip ir neturim didelios problemos del keikimosi. Būdavo gal kiek anksčiau, kad auklėtoja dažnokai pasakydavo, kai vaikas tą, aną pasakęs. ir visiškai dėl to nesiginčiju, nesakau, kad tikrai negalėjo ir pan., bet šiaip jis toks gerietis, ir tikrai žino, kas tie keiksmažodžiai, ir kad jie negeri, jų vartoti negalima. Kai tik keletą pirmų kartų išgirdau, paprašiau pakartoti ir pasakyti, ką jie reiškia. Jis pakartojo, bet nesugebėjo paaiškinti, tai aš jo paklausiau, kam vartoti žodžius, kurių net reikšmės nežinai? Tada ir pakalbėjom apie tai, kad yra gana daug negražių žodžių, ir juos sako ne tik vaikai bet ir suaugusieji, kad net ir mamai jie išsprūsta (supykus galima neretai išgirsti iš manęs *****

), bet reiktų į juos nekreipti dėmesio ir pačiam stengtis jų nevartoti. Kai taip kalbėjomes vikui buvo apie 2,5 m. Db jam 4 m. ir atrodo, jis tą pokalbį vis dar prisimena, gal prieš pusmetį buvo paaštrėjęs tas naudojimas, bent auklėtoja taip ssakydavo. Nes galit ir netikėti, bet be tų pirmųjų žodžių, po kurių teko pakalbėti, nesu girdėjusi iš sūnaus nė vieno keiksmažodžio. (tikiuosi neprisikalbėsiu

) Ir visai neseniai buvo jo gimtadienis, jame buvo gan daug žmonių, tai viena teta priėjo prie manęs ir tiesiog negalėdama atsistebėti man prie visų pareiškė: "tavo sūnus pasakė ..... ". Aš jos ir klausiu, kaip taip buvo? o jinai paaiškino, kad jisai beniuniuodamas kažkokią tai dainelę ėmė ir pasakė. Aš nekaltinu tos tetos, kad ji taip viską sureikšmino, nes nebuvo to tikėtasi, kadangi kartais net taip galvoju, per dažnai jis būna tas, kuris daro viską taip kaip reikia ir pan, todėl per daug iš jo tikimasi (manau, čia biškutį mano vyro kaltė

, jis nori, kad sūnus būtų kone tobulas). Po tokio tos tetos apsireiškimo man, iškart nukreipiau žvilgsnį į sūnų, uris viską girdėjo, ir tiesą pasakius, jau buvau pasiruošusi pabarti, bet pamačiau nuleistą jo galvą ir susigėdusią mimiką, todėl, nežinau, ar gerai ar blogai pasielgiau, bet nieko jam nesakiau. Žinoma tetų likau nesuprasta, bet.... Jis gi nieko tuom negražiu žodžiu nepavadino, tiesiog užsižaidė... Pilnai suprantu, kad gal darželyje tie "užsižaidimai" vyksta dažnai, bet jo tas susigėdijimas, manau, parodė, jog jis suprato, kad pasielgė negražiai, ir kad taip sakyti negalima, o tas, manau, ir yra svarbiausia

. Na, čia, mano nuomonė

. Tad, manau vaikams svarbiausia pirma pasikalbėti, paaiškinti, kad tai negražu ir kad šeimoje tokie dalykai nebus toleruojami. Bet jei tėvai elgiasi pan, manau, tada nebverta nieko aiškinti, nes jei nėra pavyzdžio, tai kam vargti...
Ir dar jei galima prailginsiu savo nuomonę

. norėjau dar pasakyti, kad nereikėtų kaltinti darželio ir pan, kodėl vaikas keikiasi. Mes gi visi esam girdėję tų keiksmažodžių, bet juk ne visi keikiames. Taigi, taip ir vaikams turim padėti atsirinkti, kas gerai, o kas ne. Svarbu, tai padaryti laiku.