oi rasa rasa... darydama abortą dar nebūtinai reiškia, kad pavyks tai nuslėpti nuo mamos ir kitų. tai vistiek gali išlysti vėliau (jei/kai liks kokie dideli sielos ar kūno sužalojimai). beto apskritai tas bėgimas nuo tiesos, vengimas pasakyti artimiesiems bei desperatiškas aborto siekis, deja, nepadės tau užmiršti/paneigti/ištrinti iš gyvenimo paties išprievartavimo fakto. būtinai pasakyk mamai, juolab, kad sakai ji pati tai patyrė, ji tikrai supras, neatstums, ir nepriims to kaip savo patirties tesinį ar pakartojimą, o atvirkščiai, kaip tik ji bus pajėgi geriau tave suprasti, padėti tau tai pereiti, išgyventi, manau tai netgi jus labiau suartintu...
galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku pamilti išprievartavimo vaisių, bet pasistenk tame žmogutyje nematyti jo tėvo, tada bus lengviau jį pamilti... juk jis nekaltas...
yra šiame forume viena mama, kurios istorija mane ir sukrėtė ir sužavėjo, ją išprievartavo 16 metų, pastojo, ilgai verkusi ir pasitarusi su mama (tiksliau jos palaikoma) ryžosi gimdyti. šiandien ji sukurusi gražią šeimą, turi ir antrą vaikelį, yra labai laiminga. gal jos pavyzdys tave įkvėptų..
jei manai, kad verta pabendrauti su tokio likimo moterimis galėčiau jos niką pasakyti, (gal čia nelabai etiška, bet tada į AŽ pasakyčiau)