finansiskai priklausoma nuo vyro

galit priziureti vaikuti savo namuose, bus sunku, bet uzsidirbsit. as tarkim dabar gaunu kasmenesi, nors mano vyras keturgubai didesne alga gauna, bet musu pinigai dedami i bendra kruva ir neskaiciuojama "cia tavo, o cia mano", kai isejau i dekreta, kol pradejau gauti motinyste irgi praejo 4 menesiai, bet kazkaip nesijauciau islaikytine, vyras visa alga atnesa ir is to gyvenam.
siaip jei mylit vyra ir jis tikiu jus myli manau reiketu netyleti, ir pakalbeti, jei finansine situacija nera tokia apverktina kaip pas mus, ir vyras tiesiog labai taupus, pasakykit, kad noretumet bent poros simtu savo reikmem kasmenesi, juk jis i darba pinigu pasiema, kojiniu nusiperka, ar ruko, o kuo ju blogesne? juk jum irgi reikia kazko sau- kad ir elementariai sampuno, tamponu ar dazu plaukam. nebent jis nori kad plautumet galva ukisku muilu, plaukai butu nesutvarkyti ir atauge belezin kokios spalvos, o per kiekvienas mmm naudotumet paklodes ar vata ...manau kad taip tikrai nera, taigi, pakalbekit su juo

Nieko nuostabaus, kad gyvenant su tokiu skrudžu - debilu (atsiprašau, bet kitokio žodžio nerandu išreikšti savo emocijas) jautiesi lyg gyventum pragare. Bet kadangi tai tavo pasirinkimas ir tavo laimė, belieka vaiką atiduoti į lopšelį ir pačiai eiti dirbti. arba labai rimtai pasikalbėti su vyru, aiškiai ir tiesiai, kaip tu jautiesi ir ką jis sau mano, su tokiais priekaištais. Jis ką, iš medžio iškritęs, nesuvokia, kad tu motinystės atostogose ir užsiimti svarbiausiu šiuo laikotarpiu darbu? Lai tyli ir susikiša savo priekaištus į vieną vietą. Jei man taip pasakytų, pakelčiau tokį vėją, kad maža nepasirodytų.

O ką, prieš vestuves neatsiskleidė jo skūpumas?

O kodėl jos tokios tampa? Nedirba prieš pastodamos? Aš dirbau, algą gaudavau, po to gaudavau dekretą. Po metų išėjau atgal į darbą, tai kur ta priklausomybė nuo vyro finansų?

Aš prieš dukrytės gimimą dirbau savo individualioje įmonėje.Galėjau mokėti papildomas įmokas , bet įmonė veikė tik pusantrų metų( o reikia , kad veiktų tris metus), todėl , tai nieko nebūtų pakeitę(nebūčiau gavusi auginimo pinigėlių).Taigi , buvau kaip ir tos , kurios pagimdo lindynėse-gavau devyniasdešimt litų.Todėl,dirbau ,kol iki termino liko dvi savaitės...O, kai mergytei buvo keturi mėnesiai,pradėjau dirbti šeštadieniais,vėliau-kas antrą dieną po pusę dienos...Bet tuomet atsiranda auklė,kuriai reikia mokėti...Žodžiu,situacijos būna įvairios dėl ko reikia prašyti vyro pinigų...

Tai jei tuo metu, kol augini vaiką vyras išlaiko šeimą-nemanau, jog reikia jaustis finansiškai nuo jo priklausomai. Bet jei tas sėdėjimas tęsiasi namie kai vaikui sueina 3m, po to 4 ir t.t. tada taip, tampi finansiškai priklausoma nuo vyro.
Auklei aš taip pat mokėjau, moku iki šiol-ateinančiai tada, kai vaikas serga arba dėl kai kurių priežasčių prireikia jos pagalbos.
Situacijos tikrai būna įvairios. Aš kurį laiką viena išlaikiau šeimą, bet nemanau kad vyras turėjo jaustis finansiškai nuo manęs priklausomas, nes tuo metu buvo susiklosčiusi kaip jūs sakote tokia "situacija", kuri beje nesitęsė metų metus o buvo ieškoma išeities ir su laiku atrasta ta išeitis.

Kaip situacijos būna įvairios,taip ir žmogaus vidinė būsena susiklosčius tam tikrai situacijai būna skirtinga:Jūs,augindama vaiką,nesijautėte išlaikytine,kita moteris-jaučiasi.Neturėtų , bet jaučiasi.

Nemalonus jausmas dėl laikino finansinio nesavarankiškumo didžiąja dalim priklauso nuo esančio šalia vyro.

Be to ir vyrai (dauguma) pradeda nebegerbt moteru, sedinciu namie..

Tikrai, kazkas baisaus
O auginti vaika, ne darbas? Baisu, kai vyrai taip neivertina savo zmonu.




Butent. Dabar as pvz. galima sakyti esu vyro islaikytine. Nes mokausi. Bet mes su vyru i tai ziurime kaip i investicija i musu ateiti. Apskritai, neisivaizduoju situacijos, kai as noredama nusipirkti net ir menkiausia niekala, tureciau eiti pas vyra ir prasineti pinigu. Turim bendra saskaita, kai ko reikia, tai ir perkam. Na, aisku, masinos, nepasitarusi su vyru, gal nepirkciau (taip kaip vieno mano vyro pazistamo zmona, isejo apsipirkti ir sugrizusi sako: brangusis, as nusipirkau masina ).
Bet savijauta tikrai labai priklauso nuo vyro...

O jei išmokti būti drasesnei ir neimti į galvą to vyro bambėjimo.Bijau,kad tas bambėjimas liks nepriklausomai nuo uždirbamų pinigų kiekio.Kažkada man siaubą kėlė tie jo padejavimai kad kiek daug vandens išnaudojom,ar eletros,bet jau seniai nekreipiu dėmesio.Kai nėra pinigų eilinėm smulkmenom-tamponams sakysim ar kavai,ir žinai kad prieš nuperkant bus ilgas bambėjimas-sunku būdavo siaubingai,bet kažkaip buvo mintis,kad ta būsena laikina ir visą gyvenimą nesitęs.
Užtat dabar juokina kitų mintys forume,kad netyčiukas sakysim nieko gyvenime dabar nepakeistų,čia kažkada abortų temoj buvo pasakyta,aš tai gerai žinau ką reiškia tas pasikeitimas,kai vyras pasijaučia visagalis ir dar su tokiu požiūriu,kad tu sėdi namie su vaiku,vadinas nieko neveiki.
Beja,mane kažkodėl mane labiausiai knisa jo dejavimas,kur dingsta skalbimo milteliai ir kava,tai jau seniai kavą ir miltelius perku tik tada,kai parduotuvėj būnu be jo.Nors dirbu ir moku savo uždirbtus pinigus.
Vaikai sakysim pinigų prašo tik manęs,jis kai užsiveda-o kam,o ar būtinai reikia...Kartą moralą atskaičiau vyrui ta tema,kad neisšidirbinėtų-pinigų dukra paprašė ekskursijai,aš tuo momentu jų neturėjau,vyras traukdamas pinigus iš piniginės vaiką savo bambėjimu iki ašarų sugebėjo privesti.Ir paskui visai nuioširdžiai niekaip negalėjo suprasti,ko aš čia putojuos,jis gi nieko nedarė,na pasakė savo nuomonę,tai ką,jam jau ir šnekėti namie negalima.Namie pas jį tiesiog buvo įprastas toks bendravimo būdas.

Dileta, tai as jusu vietoj irgi bambeciau, kabineciausi prie kiekvienos smulkmenos, kiekvieno niekalo, bet ko. Ka tik jis nusipirktu (pats) viskas butu negerai.
Ir dar ikyriai kaisiociau jam po nosimi tuos skalbimo miltelius. Vienakart iskalbciau - nunesciau ta pakeli, pakisciau jam po nosimi, kad matytu KIEK LIKO. Ir taip po kiekvieno skalbimo, jei nemato kur skalbimo milteliai dingsta. Juk nesuvalgai tu ju? Ir dar kai jis pats kava daro, nepamirsciau pasakyt, kad per daug kavos deda, as tai maziau dedu. Sitaip ta kava ir dingsta

Bambėt bandžiau tiesą sakant, tolko jokio.
Kartą tik buvo,kai eilinį kartą ,bet tada jau ne bambėjio,o paklausė,kodėl šį mėnesį palyginti tiek dujų daug išnaudojom (orkaitė dujinė,bjaurybė daug ima),teko nekalta veido išraisška pranešti-karką valgei? skanu buvo..o šonkauliukai prieš kelias dienas...tai va,daugiau nevalgysi...tai sumurmėjo-taigis aš nieko nesakau,aišku gamink,skanu gi..
Man tai labai įdomu,kad autorė daugiau papsakotų dėl ko konfliktai kyla,nes neaišku,ar vyras tikrai nuoširdus šykštuolis,ar šiaip bambėti mėgsta,manau tai labai skirtingi dalykai.
Kadangi po tokios temos prisiminimai sukilo,dar papasakosiu.Dukrai tada buvo kokie trys,sūnui du, vyras praneša,kad važiuojam prie jūros,jam pasiūlė gana negrangiai butą,ir jis pasiskaičiavo,kad jei maitinsimės namie,tai pagal pinigus galim sau leisti.Aš dar nedirbau,vaikai darželį pradėjo lankyti kai sūnui sukako trys.Jūra geras dalykas,bet maudimukas tai mano mergautinis visai suplyšęs,lopytas,ir jo jau nelabai užsidėsiu.Pašalpa negreitai,už vaiką iki trijų mėn mokėjo gal 40-50,tiksliai nepamenu jau.Mes tada važiavom ,buvom ne vieni mašinoj,ir aš pasakiau,kad maudimuko man reikėtų.Man toks moralas buvo atskaitytas,kad ašaras vos tramdžiau..Na kad pinigų ir taip trūksta,o aš čia nesąmones šneku,maudimuko noriu...Na ne pasaulio pabaiga,pradėsiu dirbti-nusipirksiu.O prie jūros galiu ir nesimaudžius ir nesideginus būti,svarbu vaikai jūsą pamatys.Nuvažiuojam.Visi maudos,aš ne.Vyras-ko čia išsidirbinėji,einam maudytis.O maudimuko tai nėra.Vyras-kaip čia dabar nėra,kodėl nėra..Nuvedė į tokią gana prabangią parduotuvę ir nupirko patį brangiausią,patį madingiausią-kaip dabar pamenu-40lt suplojo,man čia astronominiai pinigai buvo.Tada principe ir pradėjau suprasti,kad ne skrudžas jis,o tiesiog,na jei švelniau pasakyti-keistas.