... Išvažiavau į sesiją... buvo neramu, kai neprasidėjo "mano dienos". Grįžus namo pasidariau testą - o ten du brukšniukai 
Buvom be galo laimingi. Tik nerimą kėlė pilvelio skausmai 
. Ligoninėje teko praleisti ne vieną savaitę.Neramu buvo ne vien dėl gresiančio persileidimo - abejojau ar dėl mano sveikatos gydytoja (psichoterapeutė) leis gimdyti. Kai jai pasakiau, kad laukiuosi, ji liepė važiuoti į Kauno klinikas. Jei klinikų gydytoja leis - galėsiu gimdyti...
Su didžiuliu nerimu važiavome. Paskaičiusi mano ligos istoriją gydytoja paklausė - "Ką darysi?". "Gimdysiu" - man net mintis nekylo, kad galiu daryti kažką kitą. Taigi "palaiminimą" gavau.
Neštumas praėjo palyginus lengvai, neskaitant reguliarių pagulėjimų ligoninėje... Žinojau, kad manyje plaka sūnelio širdutė...Lankantis konsultacijose pas gydytoją, ji net neužsiminė, kad gimdymo metu kas nors galėtų būti ne taip...
Ryte pabudusi supratau, kad šiandien mano mažiukas ateis į šį pasaulį. Vyras pasijuokė, jei jau keletą dienų nebusiu namuose, tai nors valgyti galiu padaryti. Nuėjome į parduotuvę, apsipirkome, grįžę pradėjome daryti balandėlius... Paskambinau mamai pasakyti, kad jau ruošiuosi į ligoninę, ir išgirdau labai liūdną žinią - ryte mirė mano močiūtė... tik man niekas nepranešė, nenorėjo jaudinti...
Apie penktą valandą nuvažiavome į ligoninę. Čia ir prasidėjo... vos mane pamačiusi gydytoja pareiškė - "važiuok kur nori, aš gimdymo nepriiminėsiu". Liepė vežti į Vilnių, o iki ten 150 km. Seselė labai bijojo, kad nepagimdyčiau greitukėje. Vairuotojas labai skubėjo, bet buvo penktadienio vakaras...ir įjungtos sirenos nelabai ką padėjo. Bevažiuojant mano vyras, sedėjęs šalia, savimi uždengė mano pilvelį... tada nesupratau, kodėl, o ir ne tas rūpėjo... tik grįžus su mažulėliu namo papasakojo, jog greitukę vos nepalindo po staigiai stabtelėjusiu miškovežiu...
Ir štai mes pagaliau Vilniaus Antakalnio ligoninėje... gan ilgai trunkantis dokumentų pildymas.
..gimdymo kambarys...gydytoja sakanti "nepagimdysi po valandos - darysim cezarį"... keisti mažiuko širdutės dūžiai...vyro ranka, kurios nepaleidau...ir pagaliau mažiuko balselis...Tą vakarą nepriglaudžiau aš jo prie savo krūtinės - jį išsinešė gydytoja. Eidavau jo maitinti, nes gulėjo inkubatoriuje...Po poros savaičių mes visi trys grįžom namo...
Aš labai dėkinga tai gydytojai, kuri atsisakė priimti gimdymą, nes toje lygoninėje mano mažiukas nebutų išgyvenęs...Ačiū jai, kad aš turiu savo Saulę...
